Šventadienio paraštėse

TU GALI

Details

Published: Friday, 15 June 2018 08:39

Valerijus Rudzinskas

Tęsinys. Pradžia 2018 05 19

DĖMESYS
*
Yra viena labai sudėtinga užduotis, kurią mums paliko Viešpats. Jis liepė mylėti priešus. Žinau, kaip nepaprastai sunku tai atlikti. Tačiau norėdami padėti patys sau vis tik pamėginkime. Įpraskime kasdien už priešus pasimelsti. Mintyse juos palaiminkime ir paprašykime ramybės savo širdžiai. Gal ir mus kas nors laiko didžiausiais priešais? Dažniausiai taip ir būna. Tik ne visuomet tai žinome. Todėl, kai meldžiamės už priešus, savaime neutralizuojame pyktį tų, kurie įsivaizduoja, kad esame priešai jiems.
*
Būkime atidūs vieni kitų kančiai, skausmui ir nelaimėms. Abejingumas, šaltumas, smerkimas naikina Dievo malonės augimą mūsų gyvenime paversdami širdis išdegusiais ir nesugebančiais gyvybės išsaugoti dykumos smėlynais ar kietomis uolomis, kurių žudančio svorio pradedame nebepakelti ir žūstame.
*
Beveik kiekviena mano diena prasideda ir baigiasi daugelio iš visos Lietuvos užtarimo maldos prašančių žmonių apsilankymais ir telefono skambučiais. Noriu visiems pasakyti, kad, prieš kreipdamiesi pagalbos tiek į mane ar bet kurį kitą kunigą, pirmiausia pasimelskite už mus, kad taptume visiškai atviri Dievo Dvasios veikimui ir kuo geriau pasitarnautume Viešpaties malonei, kurios prašote per mūsų tarpininkavimą. Lygiai taip pat eidami pas gydytoją, darbdavį ar kitą žmogų, su kuriuo turite reikalų arba ko nors iš jo tikitės, prieš tai už jį pasimelskite. Tegul malda ir vieni kitų atidavimas į Dievo rankas pašventina mūsų santykius, kad tarpusavio bendravimas bylotų apie didį Dievo gailestingumą ir nuolat ištiestą pagalbos ranką.
*
Toji siela, kuri dėl meilės Kristui meile ir tikėjimu prisirišusi prie savo ganytojo, niekuomet nuo jo nepasitraukia, net jei dėl to reikėtų pralieti kraują. Tuo labiau jei per jį ji gavo savo žaizdų išdygimą. Taip ir mokinys, jei bus ištikimas, net ir keleriopai praaugęs mokytoją išmintimi bei dorybėmis, niekuomet nepaliks jo vieno. Netikri mokiniai mokytojo išvykimą laiko džiaugsmo priežastimi, o tikrieji sūnūs – praradimu.
*
Kai kurie žmonės turi savybę visame kame įžvelgti tamsiąsias puses net ir geruose dalykuose. Tačiau tai parodo ne tamsos buvimą, net jei ir būtų įžiūrimi jos šešėliai, o atskleidžia mūsų pačių tamsą bei visišką polinkį į nuodėmę. Ne kartą patyriau, kai šiuo požiūriu buvo vertinami pasiaukojamai dirbantieji mūsų bendruomenėje. Pašaliniai, o kartais ir mes patys neretai išsakome daug kritika persmelktų žodžių, keliame perdėtus reikalavimus, nuodijame gyvenimą. Būtent taip vyksta širdžių aptemimas.
*
Savimyla žmogus beviltiškai aklas ir vienišas. Niekur jis nepamatys nieko kita, tik save patį.
*
Pyktis širdyje ir melas kalboje tapo mūsų laikų žmonijos palydovais. Atminkite: pyktis ir melas – dvi ypač galingos mūsų pasaulio raganos – darbuosis nepailstamai, kad tik įžiebtų didžiausius karus, kaskart vis baisesnius, vedančius į galutinį susinaikinimą.

Tęsinį skaitykite 2018 06 16 „Utenyje“

TU GALI

Details

Published: Friday, 01 June 2018 08:32

LAIMĖ

Nors, atrodo, atsitiktinis įvykis, visgi jis yra puslapis iš gyvenimo knygos. Praeitis, kurios jau nebėra, ir ateitis, kurios dar nėra, susiduria šią akimirką ir nori įtikinti tave, kad reikia stabtelti ir apsižvalgius pamatyti šalia stovinčią laimę. Patikėk: nesislapsto ji nei praeityje, nei ateityje. Tik dabar, tik šią minutę, laimė pačiais įvairiausiais būdais atkakliai mėgina priminti tau apie savo buvimą. Net ir patys skaudžiausi įvykiai ragina praregėti ir liautis bėgti į nežinomą ateitį ar paskęsti nesugrąžinamoje praeityje. Laimė visuomet yra šalia, bet ją pasiekti įmanoma tik tuomet, kai nieko nelaukiant imama tikėti jos buvimu.
Ten, kur žodžiai yra bejėgiai, įtikins gyvenimo patirtys! Todėl neretai tenka leisti žmonėms vadovautis savo pačių nuomone, nors iš anksto aišku, kad daugelis gręšis į skausmingąją gyvenimo pusę, besistengiančią likimo veidrodyje apgaulingai atspindėti tariamą laimę. Vis dėlto laimė rečiausiai būna ten, kur jos tikimės! Todėl norint, kad ir kiti tuo patikėtų, tenka nutilti ir skaudama širdimi išlydėti juos į gyvenimo mokyklą. Tik apmaudu, kad neretai, kai žmogus sužino tiesą, nieko nebegali pakeisti. Tą minutę jis prisimena kažkada girdėtus žodžius ir kaltina pats save, kad jų neįsidėjo į širdį. Deja, o, kas prarasta, – nebesugrąžinsi! Belieka vienintelė išeitis – priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir jei dar liko bent šiek tiek gyvenimo atkarpos, suderinus norus su galimybių likučiais, įprasminti savo esatį.

Tęsinį skaitykite 2018 06 02 „Utenyje“

Pradžia

Details

Published: Friday, 18 May 2018 09:35

Pradžia visuomet sunki. Ji – lyg vasaros saulės kaitrą surenkantis Dzūkijos dirvonų smėlynas, ne maitinantis, o paskutinę augalėlio gyvybę siurbiantis. Vasarą lietaus čia visada trūksta. Kaip ir mūsų visuomenėje – stokojama padrąsinimo sutrikusiam žmogui. Todėl kviečiu tave išsklaidyti abejingumo tylą ir nešti palaimą teikiantį žodį, nes po kenčiančiojo apdaru to žodžio laukia pats Dievas.
Pradžioje visi ilgimės jo iš artimo žmogaus lūpų. Tuo žodžiu tikime, net jei ir suvokiame, kad išgirstas žodis nėra tiesa. Tikime, nes norime tikėti. Norime, nes mylime.
Pradžioje ypač svarbu rasti bičiulių, pasiryžusių padėti audroje išlaikyti svajonių burę, nes aplink dažniausiai daugiau tų, kurie nori burę išplėšti.
Pradžioje žadame kopti į aukščiausius kalnus, tačiau ateina valanda, kai nėra jėgų peržengti kupsto. Tuomet iš naujo save atpažįstame ir ieškome kalnų pagal savo jėgas.
Pradžia gali niekada nesibaigti. Kiekvieną kartą, po kiekvieno nupuolimo tu gali iš naujo mėginti keltis. Net ir tada, kai kiti tavimi netikės. Net ir tada, kai ir pats netikėsi savimi. Neatmesk šitos galimybės. Net ir mirties valandą jos nepamiršk!
Nebūtinai pradžia turi būti triukšminga. Ar kas nors kada girdėjo, kaip auga medis, kaip kalasi želmuo ar skleidžiasi žiedas? Tačiau tai nesustabdomai vyksta. Tyloje. Tik joje gali subręsti ryžtingi sprendimai. Tyloje galime išmokti atkaklumo, kad išėję į triukšmą turėtume jėgų likti neparblokšti.
Kiekvieną pradžią Dievas mums dovanoja kaip naują galimybę. Kaskart stengiasi parodyti, kad mumis pasitiki. Jis drįsta prašyti savo kūrinio meilės. Net atstumtas nesiliauja laukti.
Bet kuris iš mūsų galime tapti kažkokio gėrio pradžia. Nuo mūsų susitikimo akimirkos įgyjame galimybę keisti savo gyvenimo kryptį. Aš padėsiu tau, o tu – man. Todėl visada dėkoju Dievui už tave, nes tu dovanoji bendravimo pradžią, atskleidžiančią Dievo norą mane dovanoti tau.
Nuo ko pradėti daryti gera? Mokykimės kasdien ką nors paaukoti. Vienas berniukas, mėgstantis piešti, taupiai naudojo pieštuką, kad galėtų pasidalyti su draugu, nes draugas tokio pieštuko neturėjo. Pažįstamas žmogus nusprendė savaitę atsisakyti pusryčių, o sutaupytus pinigus paaukojo mūsų vargšams. Atrodo, tiek nedaug. Tačiau tai daug daugiau, negu įsivaizduojame. Jei kiekvienas pasiryžtume kasdien atlikti tokią gėrio akciją, visi išmoktume daugiau šypsotis ir dalytis.
Pradžioje sunkiai įstengiame patikėti, kad atėjusysis iš paribio gali mums padėti. Viena rašytoja pasakoja apie nelaimės ištiktą žmogų. Kai prie nelaimingojo prisiartina raupsuotasis tiesdamas pagalbos ranką, žmogus ima jį plūsti baisiausiais žodžiais ir svaidyti akmenis vydamas šalin savo geradarį. Iš tiesų žmonės nori sulaukti pagalbos, bet bijo ją priimti. Vis dėlto gana dažnai pagalba ateina ne iš tų, iš kurių jos laukiame, bet iš tų, kurių vengiame.
Pradėdamas su kuo nors bičiuliautis rimtai susimąstyk, kokie tavo tikslai: jei esi pasirengęs dėl kito žmogaus aukotis, priimti jį tokį, koks jis yra, gydyti jį meile ir kantrumu, bičiulystė atneš džiugesį ir laimę. Tačiau jei iš kito žmogaus tikiesi tik naudos, bičiulystė pasmerkta žlugti. Įskaudinsi kitą ir pats nusivilsi.
Nepradėk kurti gyvenimo, kol nesutiksi bent vieno nors truputį tave mylinčio ar gera linkinčio žmogaus. Žinojimas, kad esi kažkam reikalingas, suteiks sparnus tavo idėjoms ir padės neišsigąsti išbandymų akivaizdoje. Tačiau jei jautiesi niekam nereikalingas, nenusimink: pats ieškok galimybės ką nors pamilti ar dėl kažko aukotis.
Pradėdamas kurti gyvenimo paveikslą visuomet palik atviras galimybes nenumatytam Dievo veikimui, kartais iš pagrindų keičiančiam mūsų planus. Todėl, kad ir kas beįvyktų, pasitikėk Jo visa matančiu žvilgsniu, apglėbiančiu amžinybę.

Tęsinys kitame "Utenio" numeryje

TU GALI

Details

Published: Friday, 11 May 2018 10:42

Valerijus Rudzinskas

Pradedame spausdinti kunigo Valeriajus Rudzinsko knygelę „Tu gali“.
Knygelė kupina paguodos bei išminties, suteikiančios jėgų tikėti ir tęsti gyvenimo kelionę, išvengiant nusivylimo. Skaitydami autoriaus mintis, mokomės kantrybės ir pasitikėjimo Dievo Gailestingumu. Knygelėje sudėti žodžiai kiekvieną naują skaitytoją ragina neabejoti:
iš tiesų tu gali pradėti gyvenimą iš naujo!
Tu gali keistis iš tamsos į šviesą!
Tu esi aukščiau bet kokio negalėjimo!

Antrą dešimtmetį Pilnų namų bendruomenėje kasdien vos ne ištisą parą tiesiogiai prisiliesdamas prie tų, kurie dėl savo ar kitų kaltės atsidūrė gyvenimo kelkrašty, kuriuos sugavus kančia nebenori paleisti, stebėjau, ką per juos nori pasakyti Dievas. Ką jis nori kalbėti jiems per mane. Niekada nemaniau, kad, įžengęs į ketvirtą kunigystės dešimtmetį, sutiksiu gausybę brolių ir sesių, palytėtų sopulio ir nuolat sprendžiančių skausmingą asmeninio likimo slėpinį. Kasdieniai susitikimai skatina mąstyti. Kartu su besilankančiais mėginu spręsti iškilusius klausimus. Todėl ir gimė šios mintys. Drįstu manyti, kad Malonė siuntė įkvėpimą, kuris atėjo į širdį tiek, kiek sugebėjau jį priimti, tave paliesiantį tiek, kiek įstengiau jį perteikti, ir tiek, kiek tu būsi atviras malonei. Šalia maldos ir vidinio mąstymo įkvėpimo sėmiausi sklaidydamas Bažnyčios tėvų ir kitų iškilių asmenybių rašytinį palikimą. Labai noriu, kad čia sudėti žodžiai pirmiausia pasiektų visus, kuriuos gyvenimas nuvedė nelaisvėn – tiek širdies, tiek už kalėjimo sienų. Tuos, kurie iškankinti narkotikų ar alkoholio nebeturi jėgų patikėti, kad įmanoma keltis. Tuos, kurių daug kas nekenčia, nes jie serga AIDS ar kitomis ligomis. Tuos, kurie pro ašaras dėl visokių kančių nebemato prasiskleidžiančio žiedo ir nebegirdi vėjo šnaresio medžiuose. Tuos, kurie sako, kad yra nelaimingi ar patys savęs nebemyli. Tuos, kurie nukeliavo į gyvenimo paribį arba buvo į jį nustumti žiaurios visuomenės. Tuos, kurie, neturėdami jėgų gyventi, bandė išeiti iš gyvenimo. Vienišus, išduotus, pamirštus. Žinoma, ir tuos, kurie savimi, ačiū Dievui, pasitiki, tačiau dar nėra nugalėti meilės visiems aukščiau paminėtiems.
Rašau ir Pilnų namų bendruomenės broliams, kurie Dievo, Bažnyčios ir vieni kitų akivaizdoje davė ar duos ateityje didingą pažadą visa kuo dalytis su pačiais nelaimingiausiais ir darbuotis, kad „Tėvo namai būtų pilni“ priėmusių jo gailestingą kvietimą ir nuplautų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju. Gyvenant lengva džiaugtis su besidžiaugiančiais, tačiau ne kiekvienas įstengiame kažkam padėti išgerti kentėjimų taurę. Todėl broliams linkiu suprasti savo pašaukimo prakilnumą ir nestokoti jėgų, pranokstant save pačius, kad kenčiančiųjų akivaizdoje meilės, atlaidumo ir gailestingumo šaltiniai niekuomet neišsektų.
Noriu, kad skaitomi žodžiai ne tik guostų, bet ir pamokytų išminties, suteikiančios jėgų tęsti gyvenimo kelionę išvengiant klaidų ar nesėkmių, taip pat ramiai pakeliant išbandymus. Juk dvasinės mokinystės pradmenys slypi atkaklume ir nuolankume. Trokštu, kad į kiekvieno mūsų širdį ateitų supratimas, jog skausmingi gyvenimo įvykiai nėra bausmė ar nelaimė. Jie – neįkainojamos vertės pamokos, kurių pozityviuosius vaisius suvokiame laiko tėkmėje, o galutinai atpažįstame tik amžinybėje. Neabejokime: viskas, net ir tai, ką vadiname kryžiumi, turi savo prasmę. Gal tik ne visada apie tai pagalvojame. Todėl linkiu, kad perskaitytos mintys nors šiek tiek padėtų keisti požiūrį į gyvenimą ir padarytų jį bent mažumėlę šviesesnį bei viltingesnį. Kiekvieną naują skaitytoją visa širdimi raginu neabejoti: iš tiesų tu gali pradėti gyvenimą iš naujo. Tu gali keltis iš tamsos ir gręžtis į šviesą. Tu esi aukščiau bet kokio negalėjimo! Daugelis gyvenusiųjų Pilnų namų bendruomenėje tai įrodė. Sutelkę pastangas kopsime tik aukštyn su vis smarkiau širdyje įsižiebiančia ugnimi, sudeginančia skausmingą ligšiolinę praeitį bei patirtį.
Kiekvieną jūsų kviečiu dalyvauti gailestingumo darbe ir skatinu atlikti ką nors gera bent dėl vieno Pilnų namų bendruomenėje gyvenančio ar bet kur esančio socialinės atskirties žmogaus. Dievas laimina kilnius pasiryžimus – daugiau negu tikimės ar galime norėti, nes Viešpats ypatingai gyvena tarp kenčiančių atskirtyje ir gausiai atlygina už kiekvieną, kad ir patį menkiausią, gerą darbą dėl jų. Ypač raginu mokytis pakantumo. Visuomenė, reikšdama pasipriešinimą norintiems vaduotis iš priklausomybių, trokštantiems sveikti, besiryžtantiems keisti gyvenimo būdą, nusideda brolžudystės nuodėme. Atminkime, šių vargšų niekas negali apginti. Dievas mato jų nerimą, skausmą ir ašaras, girdi jų kasdienę maldą. Todėl šių Viešpaties mažutėlių puolimas – Dangaus keršto besišaukianti nuodėmė! Metamas akmuo kada nors pavirs į uolą. Neįtikėtina, kad žiaurūs puolimai, šmeižtas, atstūmimai ir persekiojimas nesusilauktų Viešpaties atsako.
Mieląjį skaitytoją raginu nepadėti šios knygelės į lentyną, o išsiųsti ją į pasaulį, ieškoti tų, kuriems ji skirta. Atminkime, kad tik dalydamiesi praturtėsime. Nūdienos žmogui ypač reikia paguodos ir atjautos. Todėl bendromis pastangomis darbuokimės, kad kiek galėdami mažintume kitų skausmą ir guostume visus, kuriems reikia paguodos. Galbūt atsiras kilniadvasių jaunuolių, norinčių tirti pašaukimą Pilnų namų bendruomenėje, kad ateityje įsitrauktų į mūsų gyvenimą ir veiklą kaip pasišventusieji broliai. Dėl jų kasdien meldžiamės ir ypač jų laukiame.

DIEVO GAILESTINGUMO ŠVENTĖS PAMOKSLAS

Details

Published: Friday, 20 April 2018 08:40

Kun. dr. Kęstutis Dailydė,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų
seminarijos dėstytojas

Prisikėlęs Jėzus ateina pas savo mokinius. Jie – už uždarų durų. Mokiniai dar baimės kape, jie dar netapę Jo gyvenimo dalyviais. Pirmiausia, ką Jėzus jiems parodo, – kad yra prisikėlęs, kad yra gyvasis tarp jų. Jėzus atėjo ir atsistojo viduryje. Galima numanyti, kad Jis prisistato mokiniams po to, kai įžengia pas Tėvą. Šis Jėzaus atėjimas mokiniams yra naujas „matymas“ ir naujas „pažinimas“. Dabar ramybė ir džiaugsmas – per Paskutinę vakarienę pažadėtos dovanos – tampa tikrove. Ramybė („šalom“) dabar įgyja naują prasmę. „Ramybė jums!“ – tai velykinis Jėzaus pasveikinimas, padedantis mokiniams nugalėti bet kokią baimę. Jėzaus nešama ramybė yra reali Jo žadėta išganymo dovana.
Jėzus gali duoti šią ramybę, nes Jis pats yra ramybės pamatas. Jis – Nugalėtojas, įveikęs mirtį – didžiausią griaunančią pasaulio jėgą. Pasaulyje, kuris kelia baimę, mokiniai yra kartu su tuo, kuris nugalėjo pasaulį. Jėzus mokiniams atidaro duris, padaro juos pajėgius įeiti į pasaulį. Ne užsiverti prieš pasaulį baimėje, bet įeiti į jį kupiniems pasitikėjimo Jėzumi ir nešti Jo malonės dovanas. Prisikėlimo dieną Jėzus teikia ramybės pilnatvę, ir ši dovana užtikrina, kad į Dievą remtis yra saugu.
Pasisveikinęs Jėzus prisistato mokiniams kaip Nukryžiuotasis, parodydamas savo rankų ir šono žaizdas. Mokiniai turi įsitikinti, kad tas, kuris stovi prieš juos gyvas, yra tas pats, kuris mirė ant kryžiaus. Mokiniai turi pripažinti, kad Jis nuėjo anapus mirties ir ją nugalėjo.

Tęsinį skaitykite 2018 04 21 „Utenyje“