Šventadienio paraštėse

„Kai prisiimame kito skausmą“

Details: Published: Thursday, 14 February 2019 09:32

Valerijus RUDZINSKAS

Tęsinys. Pradžia 2018 12 29

DVASINIS KRAUJAS
Prasidėjo liturgija. Ligonė atsisėdo kampe ant suoliuko ir nutarė neišeiti iš cerkvės, kol nepasibaigs pamaldos. Iš pradžių atrodė, kad skausmas stiprėja. Veidu tekėjo prakaito srovelės, susimaišiusios su ašaromis. Staiga ji pajuto, kad skausmas mažėja, o netrukus ir visai išnyko. Liko vien silpnumas. Tikintieji ėjo bučiuoti kryžiaus. Motina Mitrofanija atėjo paskutinė ir norėjo senoliui padėkoti. Tačiau, pažvelgusi į jį, nustėro iš siaubo – jo veidas stipriai ištino, tik didžiulėmis pastangomis jis ištvėrė skausmą. Išgydytoji susivokė, kad tėvas Sabba sau prisiėmė jos ligą. Tuomet ji puolė ant kelių ir meldė: „Tegul liga nuo jūsų vėl sugrįžta man.“ Tačiau senolis nuėjo už altoriaus...

KAI KANČIA TAMPA PALAIMINIMU KITIEMS
Pasitaiko, kad liga gali tapti palaiminimu kitiems. Visi esame girdėję apie įvairius žmones, kurie, patyrę sunkią ligą, ima atjausti kitus, skatina labdaringas akcijas, stato ligonines, atlieka daug gerų darbų...
Tarybiniais laikais, kai susirgdavo koks nors aukštas politinis veikėjas, tai iš biudžeto būdavo skiriamos papildomos lėšos naujiems ir veiksmingiems diagnozavimo bei gydymo metodams kurti.
Kai TSRS Ministrų Tarybos pirmininko A. N. Kosygino žmona susirgo vėžiu, ją gydė patys geriausi šalies gydytojai, jai sukurdami ypač privilegijuotas sąlygas. Tačiau vėžys pasirodė stipresnis. Moteris patyrė metastazių sukeltas kančias. Mirdama ji išgavo savo vyro pažadą, kad jis pastatys Visasąjunginį onkologijos centrą. A. N. Kosyginas pažadą ištesėjo... Galima tvirtinti, kad A. N. Kosygino žmona savotiškai prisiėmė kitų onkologinių ligonių kančias ir troško jas palengvinti...
Panašių istorijų galime rasti labai daug...
– Tėveli, – tarė mirštanti mergaitė, – kiek pinigų tu išleidi man per metus?
Jos tėvas buvo pasaulietiškas žmogus, negalvojantis nei apie Dievą, nei apie amžinąjį gyvenimą, visiškai paniręs į pasaulio rūpesčius. Dabar, matydamas, kad jo dukrelė miršta, buvo labai sukrėstas.
– Ach, mano vaikeli, nekalbėk man apie tai! Kam skaičiuoti tas išlaidas? Dėl tavęs išleisčiau šimtą kartų daugiau, jei tik tu liktum su manimi...
Tačiau mergaitė maldavo:
– Tėti, pasakyk. Aš noriu žinoti.
– Na, jei taip, – pagaliau nusileido tėvas, – tuomet pasakysiu tau apytikrę sumą.
Tėvas įvardijo labai didelę pinigų sumą. Mergaitė nutilo. Ji apie kažką giliai mąstė. Pagaliau silpnu balseliu, kuris netrukus turėjo visai užgesti, dukrelė tarė:
– Tėveli, pažadėk man, kad po mano mirties tu kasmet tokią pat pinigų sumą išleisi kitiems vaikams, kurie gyvena varganiau, nei gyvenau aš, ir kurie neturi tokio gero tėvelio kaip mano... Tėti, ar išpildysi mano prašymą?
Tėvas labai sunerimo dėl tokių dukters žodžių, tačiau tvirtai pažadėjo, kad prašymą išpildys.
Kas iš to išėjo? Štai kas: pasaulietiškas, ligi šiol kitiems abejingas žmogus iš pagrindų pasikeitė. Jis buvo be galo turtingas, o daugiau vaikų neturėjo. Tačiau mergaitės žodžiai privertė jį susimąstyti, kaip turėtų panaudoti savo turtus. Jis pastatė vienus, o vėliau dar kelis namus, kuriuose daugybė nelaimingų našlaičių surado laimingą gyvenimą. Pats žmogus pasidarė geresnis ir laimingas – jis tapo Jėzaus Kristaus sekėju. O visa tai nutiko dėl kilnios minties. Minties, kurią išsakė mirštanti mergaitė.
Ir mes turime sėti geras mintis, kad nupjautume gerų darbų derlių.

SIŲSDAMAS LIGĄ, DIEVAS VIENIEMS LEIDŽIA MIRTI, KITIEMS IŠGELBSTI GYVYBĘ
Yra viena paslaptis, į kurią atsakymą težino tik Dievas, kodėl kitąkart siųsdamas ligą Jis vieniems leidžia mirti, o kitus, atvirkščiai – nuo mirties išgelbsti?..
Prancūzė stiuardesė Izabelė Sarjan iš visos širdies dėkojo nepažįstamajam, prie jos namų durų numetusiam mandarinų žieveles. 2000 m. moteris turėjo skristi „Yra Franc“ lėktuvu, sudužusiu praėjus vos kelioms minutėms po pakilimo.
Diena stiuardesei nebuvo sėkminga. Iš pradžių ji įsipjovė pirštą, po to sūnui pakilo temperatūra. Tuomet Izabelė paprašė savo motiną pagloboti sūnų, bet ši, paslydusi ant mandarinų žievelės, numestos prie namų durų, susilaužė koją. Tik tada stiuardesė paprašė savo viršininko, kad ją pakeistų. Vos ji tai padarė, nelaimės liovėsi persekioti jos šeimą... Izabelė išsaugojo savo gyvybę. Tuo pat metu nė vienas lėktuve skridęs žmogus neišgyveno...

„Kai prisiimame kito skausmą“

Details: Published: Friday, 08 February 2019 11:03

NEPAPRASTOS
SERAFIMO SAROVIEČIO ISTORIJOS
Senolis visam gyvenimui liko susikūprinęs ir vaikščiojo, pasiremdamas kirvakočiu. Vis dėlto jis savo kankintojams atleido ir prašė jų nebausti. „Priešingu atveju, – sakė jis, – aš išeisiu iš Sarovo vienuolyno ir pasitrauksiu į kitą vietą.“ Tėvas Serafimas kerštą paliko Viešpačiui, o Dievo rūstybė išties netruko pasiekti plėšikus: gaisras sunaikino jų namus. Tuomet jie patys atėjo pas senolį ir su ašaromis meldė atleidimo.
Štai tokia savų kančių kaina palaimintasis blogį pavertė gėriu. Žinodamas, kas neregimai vadovauja piktadariams, jis atsisakė žmonėms keršyti. Uždengęs jų nusikaltimą meile, negandą pavertė pasiaukojančiu žygdarbiu, kad tik išsaugotų Dievo malonę. Kokia gili pamoka mums!..
Serafimo-Divejevsko moterų vienuolyno metraščiuose yra ypač jaudinantis ir svarbus pasakojimas apie Jelenos Vasiljevos Manturovos mirtį. Kai jos tikras brolis Michailas, ištikimas palaimintojo Serafimo Saroviečio mokinys, sunkiai susirgo, senolis pasakė vienuolei Jelenai: „Mirti jam reikia, motinėle, tačiau jis man dar reikalingas mūsų vienuolyne. Taigi iš nuolankumo priimk sprendimą: tu mirk vietoj Michailo Vasiljevičiaus!“ – „Palaimink, tėve!“ – nuolanki atsakė vienuolė. Po to palaimintasis ilgai su ja kalbėjo. „Tėve, aš bijau mirties“, – prisipažino Jelena Vasiljeva. – „Ko gi mums baimintis mirties, mano džiaugsme?! – guodė ją senolis. – Mums su tavimi mirtis bus tik amžinasis džiaugsmas.“
Vienuolė Jelena peržengė šventojo celės slenkstį ir parkrito. Palaimintasis sugrąžino jai jėgas, tačiau, vos tik grįžusi į savo vienuolyną, ji atgulė į patalą, sakydama: „Dabar aš jau nebepakilsiu!“ Melsdamasi prieš ikoną, Jelena Vasiljevna patyrė nuostabius regėjimus. Dangaus Karalienė parodė jai dangiškuosius namus. Po kelių dienų ji ramiai mirė, sulaukusi 27 metų amžiaus, paklusdama Serafimui Saroviečiui. Palaimintoji Jelena priskirta prie šventųjų.

DVASINIS KRAUJAS
Dar vienas pavyzdys iš kitos to paties vienuolyno sesers – palaimintosios Praskovijos Ivanovnos Sarovietės gyvenimo. Į kitą pasaulį ji žengė be galo skausmingai. Kai kurie nesuvokė, kodėl didžio šventumo vienuolė taip sunkiai ir ilgai kenčia. Tačiau kažkuriai iš vienuolyno seserų buvo apreikšta, kad „priešmirtinėmis kančiomis ji išvadavo iš skaistyklos savo dvasinių vaikų sielas“. Kai ji mirė, viena vienuolė Peterburge regėjo, kaip šventosios siela pakilo į dangų. Palaimintoji mirė 1915 m., sulaukusi 120 metų amžiaus...
Norėdamas padėti žmonėms, nuostabus mūsų laikų vienuolis, senolis Pasijus Svetogorietis, duodavo savo „dvasinį kraują“. Visas jo gyvenimas – nepaliaujamas atidavimas, „savęs išsunkimas“, nesavanaudiška auka, atliekama visais įmanomais būdais ir visomis aplinkybėmis.
„Kol žmogus daro gera, – mokė senolis, – kol jis „sudega“, jis ir pats visas būna geras. Jis pats iš savęs „išmeta“ save patį, tai yra nekreipia į save dėmesio. Kada kitų žmonių problemas jis prisiima sau, jokių asmeninių problemų jam nebelieka... Dievas ypač girdi maldas to, kuris, pats kentėdamas, meldžiasi ne už save patį, o už kitus.“
Vienuolis užjautė visus sergančiuosius, o ypač kamuojamus onkologinių ligų. Konicos mieste jis sutiko mergaitę, vardu Chrizanta. Jai buvo nustatytas žarnyno vėžys. Virš jos darydamas kryžiaus ženklą, senolis tyliai šnabždėjo: „Mano Kristau, atiduok man jos vėžį.“ Aukščiausiasis neatmetė šio prašymo, ir gyvenimo pabaigoje senolis susirgo vėžiu.
Atsakydamas į savo dvasios vaikų klausimus, kodėl jis nesimeldžia, prašydamas išgijimo, Dievo tarnas nuoširdžiai tarė: „Ką? Apgaudinėti Dievą? Juk aš pats Jį prašiau, kad siųstų man šią ligą...“ Kai gydantis gydytojas su liūdesiu pranešė, kad metastazės pasiekė kepenis, ištvermingas vienuolis nusišypsojo ir tarė: „Kepenys... mane palydėjo iki septyniasdešimties metų, o dabar visu greičiu, kiek tik gali, mane siunčia į ten, į kur man reikia keliauti. Dėl to nesijaudinkite: jaučiuosi puikiai.“
Anot senolio Pasijaus liudijimo, ligos atnešė jam daugiau dvasinės naudos nei visos pastangos, laikantis vienuoliško gyvenimo tvarkos ir apsimarinimų. Jam teko ištverti daugybę operacijų, chemoterapijos kursus ir kankinančią agoniją. Prieš mirtį atgavęs sąmonę, jis gęstančiu balsu ištarė: „Kankinystė, tikra kankinystė.“ Dievo tarnas iškeliavo pas Viešpatį 1994 metais...
Priklausomai nuo Dievo valios ir aplinkybių, liga kai kada pasitraukia nuo ligonio ir apninka sveikąjį ne per eilę metų, o mirksniu.
Senolio vienuolyno Sabbos Ostapenko dvasinė dukra vienuolė Mitrofanija pasakojo, kaip kartą stipriai persišaldė ir nerado vietos nuo nepakeliamo dantų skausmo. Kelias naktis ji nesumerkė akių. Jausmas buvo toks, tarsi galvoje būtų paleista elektros srovė. Veidas ištino ir jokie vaistai nepadėjo. Galų gale, sutelkusi milžiniškas pastangas, ji atėjo į vienuolyno cerkvę, kur kunigavo tėvas Sabba. Vienuolė paprašė, kad jis už ją pasimelstų. „Prisiminsiu dabar“, – pažadėjo jis.

„Kai prisiimame kito skausmą“

Details: Published: Friday, 01 February 2019 09:16

Valerijus Rudzinskas

MICHAILO DMITRUKO LIUDIJIMAS
Tačiau iš tiesų mokslininkai nesukūrė nieko naujo. Ši žmogaus galia jau žinoma nuo gilios senovės. Šventiesiems užtariant maldomis pasveikdavo beviltiški ligoniai. Tomis maldomis net mirusieji būdavo prikeliami. Teisiųjų palaiminimas būdavo perduodamas ištisoms kartoms, jei tik jų palikuonys būdavo verti savo dvasingų protėvių.
Kita vertus, kai apaštalas prakeikė sutuoktinius, apgaulės būdu slėpusius pinigus nuo Dievo Bažnyčios, jie abu krito negyvi. Ir nors, palyginti su apaštalais, burtininkai teturi tik uodo galią, vis dėlto jos kai kada užtenka, kad vienu žodžiu žmogų būtų galima nužudyti per atstumą, jei tas žmogus nėra saugomas Dievo malonės...“

Tęsinį skaitykite 2019 02 02 „Utenyje“

„Kai prisiimame kito skausmą“

Details: Published: Friday, 18 January 2019 11:38

Valerijus Rudzinskas

MICHAILO DMITRUKO LIUDIJIMAS

Tačiau bausmė įvyko. Aštuoni jo protėviai iš tėvo pusės, dalyvavę šaudant šventenybes, pagimdė daug vaikų – ir nė vienas iš jų nesulaukė garbaus amžiaus. Visi mirė sunkia ir gėdinga mirtimi. Vienas iš paskutiniųjų užsimušė jo tėvas. Iš giminės, kurioje buvo dešimtys žmonių, dabar beliko tik keturi, pamažu baigiantys nusigerti ar išprotėti.
Kaimynas baiminosi, kad pats prasigers arba išeis iš proto. Todėl ilgai nevedė: nenorėjo, kad ir jo vaikai būtų tokie pat nelaimingi kaip ir jis. Tačiau už jį karštai meldėsi motina, kurios protėviai nedarė šventvagysčių. Po to ir jis pats pradėjo lankytis cerkvėje, stengdamasis permaldauti Dievą už giminės nuodėmes. Pamažu jam gimė viltis, kad Dievas suteiks palaiminimą jo giminei...
Nepasakočiau apie kolegos žurnalisto problemas, jei nematyčiau, kad panašus prakeikimas lydi mano paties giminę. Man taip pat teko matyti giminaičius, su peiliais ir kirviais besivaikiusius savo žmonas, lindusius į kilpas, patekusius į kalėjimą, žuvusius muštynėse. Matyt, ir aš pats nemažai nusidėjau, nes Dievas siuntė baisias ligas, nuo kurių jau sulaukęs vienuolikos metų amžiaus tapau invalidu.
Dabar man jau aišku, kad prakeikimas kabo virš daugumos mano šeimos narių. Ir daugelis žurnalistų mato tą patį. Šiuolaikinė spauda pilna dokumentinių liudijimų apie ne tik visuomeninio, bet ir šeimyninio gyvenimo siaubą, kurio nėra patyrę tie mūsų protėviai, kurie buvo pamaldūs.

Tęsinį skaitykite 2019 01 19 „Utenyje“

„Kai prisiimame kito skausmą“

Details: Published: Friday, 11 January 2019 10:36

Velniški poelgiai

Panašiu metu apsilankiusi šeima guodėsi, kad prasidėjo ligos ir nesėkmės, kai tolima giminaitė, nuėjusi pas čigones, paprašė pakenkti šiai šeimai. Moteris ėjo į kapines, ten atliko kažkokius ritualus, nešė nuo kapų žemes ir barstė prie šeimos durų, dovanojo kokias nors smulkmenas, o po to įvykdavo kažkas negero. Šeima pradėjo sirgti, tačiau gydytojai jokių ligų nerado, o burtais užsiimanti tolima giminaitė suklestėjo...
Yra žinoma, kad pikti žmonės, mėgindami atsikratyti savo ligų ir negandų, užkalba maisto produktus, kuriais vaišina vieną ar kelis asmenis. Ne veltui Bažnyčia moko, kad prieš valgį reikia pasimelsti. Kai to atlikti nepavyksta, ypač vaišinantis pas nepatikimus žmones, maistą reikia peržegnoti bent mintimis.
Ko gero, visi žino, kaip moterys ar merginos, norėdamos prisivilioti patinkantį vyrą, nesusimąstydamos, kad daro baisią nuodėmę, jam duoda maisto su mėnesinių krauju. Medicina tvirtina, kad toks maistas – grynas nuodas. Visuomet išlieka didelis pavojus susirgti tiek dvasiškai, tiek fiziškai.
Reikia būti atsargiems su mirusiųjų ar nelaimingų atsitikimų metu žuvusiųjų daiktais. Jei ketiname jais naudotis patys, drabužius reikėtų išskalbti, įpilant šventinto vandens, o brangius daiktus (auksines ar sidabrines grandinėles, žiedus ir kt.) pašventinti bažnyčioje arba juos paaukoti prie švento paveikslo kaip votus. Taip pat ir iš labdaros paimtus drabužius reikia išskalbti, įpilant šventinto vandens...
Būtina atkreipti dėmesį į dar vieną būdą, kuriuo beveik visuomet ir labai greitai perimame kitų ligas.

Tęsinį skaitykite 2018 01 12 „Utenyje“

„Kai prisiimame kito skausmą“

Details: Published: Friday, 04 January 2019 09:52

Dievo namai raganavimui ne kliūtis

Kas Dievo šventovėje sukelia ginčus ar kivirčus, ima triukšmauti ar dar kaip nors netinkamai elgtis, tuos velnias laiko savo saujoje. Dievo namuose jokiu būdu nedera veltis į skandalą ir ginčus. Reikia kuo greičiau nuo tokių žmonių pasitraukti. Antraip jie kitus įtraukia į nuodėmę ir gali perduoti savo negandas.
Bažnyčioje nedera žvalgytis į žmones ir domėtis, ką kuris veikia. Pirmiausia juk ne dėl to atėjote į bažnyčią, o melstis. Antra, per savo smalsumą galite perimti kito ligas ir nelaimes...
Kai kuriems žmonėms, paskaičius šias istorijas, gali kilti mintis, kad galbūt iš viso geriau nevaikščioti į bažnyčias? Taip manyti jokiu būdu nedera. Atvirkščiai – kiekviena krikščionių šventovė – Dievo namai, kuriuose bet kuriuo atveju esame labiausiai apsaugoti nuo galimų velnio žabangų. Ypač akcentuoju, kad nė vieno dvasiškai atgimusio tikinčiojo jokie burtai jokioje vietoje neįstengs paveikti. Tik silpnatikį, neatgimusį, ryšio su Viešpačiu neturintį, sakramentinio gyvenimo nepraktikuojantį, prietaringą asmenį gali paveikti kokios nors magiškos priemonė.
Vis dėlto mažiausiai tikėtina, kad Dievas leistų net ir silpniesiems Kristaus kūno nariams būti dar labiau sužeistiems Jo namuose. Greičiau tai gali nutikti bet kurioje kitoje vietoje. Todėl šventoves lankykime ir jose melskimės. Šventasis Raštas niekur nemini, kad kam nors būtų pablogėję, lankantis Viešpaties šventovėje. Šventovė – iš visų mus supančių erdvių yra pati sakraliausia, todėl vien buvimas tokioje erdvėje tampa gydantis.

Tęsinį skaitykite 2019 01 05 „Utenyje“