Šventadienio paraštėse

MANO GYVENIMO STEBUKLAI

Details

Published: Friday, 06 April 2018 08:45

Šiame skyrelyje rasite liudijimus apie patirtas Dievo malones, kuriuos užrašė žmonės, atvykstantys į Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčią.

Inga RYKIJAN

 Nuolat skundžiausi bloga savijauta, dažnai peršaldavau. Dažnai ir be peršalimų visiškai neturėdavau jėgų, jaučiausi esanti ligonė. Būdavo sunku pakilti iš lovos, bet vis tiek kažkaip kildavau ir eidavau, nors ir ne visada. Dar sunkiau buvo visa tai išgyventi, nes iš aplinkinių ir artimų žmonių jausdavau kreivus žvilgsnius. Mažai kas tikėjo, kad mano negalavimai tikri, manė, kad simuliuoju, nes esu jauna panelė. Ilgus metus jaučiau fizinį ir dvasinį skausmą. Nei mankštos, nei kitos sveikatinimo siūlomos procedūros neduodavo ilgalaikių rezultatų. O gydytojai tik trūkčiojo pečiais. Sunkiausiu metu artimiausi žmonės pasirodė patys tolimiausi.
Visada buvau tikinti, bet nebuvau uoli tikinčioji. Kaip ir dauguma žmonių, eidavau į bažnyčią, kai būdavo patogu. Išklausydavau šv. Mišias, pasimelsdavau už šeimos narius ir save, grįždavau namo ir toliau gyvenau. Greičiau egzistuodavau, o ne gyvendavau. Nesupratau, kokia galia slypi tikėjime Dievu ir kaip viskas keičiasi į geresnę pusę, kuomet ryšys su Juo stiprėja. Gyvenau kaip dauguma: dirbau, leidau laisvalaikį su draugais, kartais nueidavau į bažnyčią. Dažnesnis svečias bažnyčioje būdavau tuomet, kai jau tikrai būdavo blogai. Tuo metu atrodė, kad svarbu turėti kuo daugiau draugų, nesvarbu, ar jie tikri, ar ne. Taip gyvenau eilę metų. Prasidėjo depresija...

Tęsinį skaitykite 2018 04 07 „Utenyje“

„Tesidalija juo“

Details

Published: Friday, 30 March 2018 07:32

Valerijus Rudzinskas

Netoliese kitas mažytis vandens vabzdys, lašalas, nenuleido akių nuo grakščios lašalės: neturėjo drąsos prisipažinti jai meilę, tad vien iš tolo apžiūrinėjo gražuolę meiliu žvilgsniu.
Ant kranto, tik už kelių milimetrų nuo vandens, mažutėlė, vos įžiū­rima gėlė merdėjo iš troškulio. Ji niekaip nepajėgė pasiekti vandens, nors šis buvo taip arti. Gėlės šaknys jau nebeturėjo jėgų ilgiau kovoti.
Tuo pat metu vandenyje skendo muselė. Ji per išsiblaškymą įkri­to į tvenkinį. Permerkti sparnai vis labiau niro į vandenį, ir muselė niekaip neįstengė pakilti į orą. Vargšelė vos gaudė kvapą.
Virš tvenkinio plačiai driekėsi laukinės slyvos šakos. Ant pačios ilgiausios, siekusios tvenkinio vidurį, kabojo prisirpusi tamsi sul­tinga slyva. Staiga ji bumbtelėjo į vandenį.
Pasigirdo duslus pliumpt, kurio per vabzdžių dūzgimą beveik niekas neišgirdo.
Tačiau aplink nukritusią slyvą – ramiame, stovinčiame vandeny­je – ėmė sklisti vandens ratilai. Pirmas, antras, trečias, ketvirtas... Tarsi besiskleidžianti gėlė.
Kilusi bangelė pagavo ilgakojį vabzdį ir nusviedė jį tolyn nuo prasižiojusio varliūkščio.
Lašalą banga stumtelėjo prie lašalės. Šis, netyčia į ją atsitrenkęs, mandagiai atsiprašė, ir nuo tada jie vienas kitą įsimylėjo.
Pirmasis vandens ratilas nuvilnijo iki pat kranto. Tamsaus van­dens banga užliejo ir atgaivino mirštančią gėlę.
Antrasis vandens ratilas pakėlė skęstančią muselę ir nusviedė ją ant pakrantėje augusios žolės stiebelio, kur jos sparnai galėjo išdžiūti.
Kiek daug gyvenimų pasikeitė dėl vos pastebimų vandens ratilų...

Tęsinį skaitykite 2018 03 31 „Utenyje“

„Tesidalija juo“

Details

Published: Friday, 23 March 2018 09:33

Valerijus Rudzinskas

Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II enciklikoje apie Dievo gailestingumą rašo: „Gailestingumas, kaip begalinis Dievo tobulumas, pats yra begalinis. Begalinis ir nesibaigiantis yra Tėvo noras priimti vaikus palaidūnus, grįžtančius į jo namus.“ Tačiau, kad taip įvyktų, reikia, kad būtų skelbiančiųjų Gailestingumą. Skelbti pajėgūs tie, kurie Jį priėmė. Liūdna, bet nutinka taip, jog priėmusieji Gailestingumą. Juo su niekuo nesidalija...
Dar kartą sugrįžkite prie Senojo Testamento Išėjimo knygos, kurioje Dievas žydams nurodo, kaip švęsti Velykas:
„Sakykite visai Izraelio bendrijai, kad šio mėnesio dešimtą dieną kiekvienas jų teparūpina savo šeimai avinėlį – vieną avinėlį šeimai. Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo, atsižvelgdama į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti. Jūsų avinėlis turi būti be trūkumo, vienų metų patinėlis“...
Dabar pažvelkime į ketvirtą eilutę: „Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo, atsižvelgdama į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti.“ Kitaip tariant, jei jūsų namuose nėra daugiau namiškių, o tik du, tuomet imkite savo avinėlį ir juo pasidalykite. Pasidalykite! Žinome, kaip sunku pasaulio žmonėms girdėti šį žodį. Jis kelia siaubą ir susierzinimą...

Tęsinį skaitykite 2018 03 24 „Utenyje“

„Rachelė rauda savo vaikų, ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra“

Details

Published: Friday, 16 March 2018 09:39

Valerijus Rudzinskas

Tuomet ji nusprendė manimi atsikratyti. mamą pamokė pasigaminti abortuojantį gėrimą. Jau norėjo išgerti, tačiau sieloje vyko kažkas negera. Atsigulė ir galvoja: „Tuoj atsikelsiu, išgersiu vienu ypu ir viskas baigta. Kokia prasmė toliau kankintis? Ir taip jau šešis turiu, vyras invalidas, o čia dar septintas ateina. Kaip reikės visus išmaitinti?“ Save įtikinėja, tačiau sieloje slogu. Vis dėlto pasiryžo. Tačiau netikėtai pasigirdo kažkoks šurmulys. Prasiskyrė grindų lentos ir pasirodė žmogus – tarsi iš žemės būtų išniręs. Seneliukas – žilutėlis, su barzdele ir prakilnaus veido. Rankose jis laiko ryšulį. „Žiūrėk, – sako jis, – kokią gražią mergytę tu norėjai nužudyti.“ Mama žiūri, ir staiga apsireiškusiojo rankose ne ryšulys, o vaikelis. Mergytės veideliai apvalučiai, rožiniai. Ji ramiai miega.
Mama aiktelėjo ir sušuko: „Mama! Mama!“ Akimirksniu apsireiškusysis dingo. Įėjo mano senelė: „Kas tau, dukrele? Ko šauki?“ – „Aš... nieko... Turėsiu mergaitę. Gimdysiu!“
Ir dar viena nuostabi istorija...
Antrojo pasaulinio karo pradžioje mano mama pastojo. Laukėsi dešimto vaikelio. Laikai baisūs. Devynis vaikus auginti buvo sunku. Vyrą taip pat paėmė į karą. Tuomet mama nusprendė daryti abortą. Nuėjo pas bobutę, o ši paprašė odekolono ir muilo. Mama visų šių dalykų neturėjo, todėl nieko nepešusi grįžo į namus.
Tą pačią naktį jai prisisapnavo sapnas. Atrodo, kad prieš ją stovi didžiulis katilas, pilnas kraujo, o jame spurda mažučiai vaikeliai. Ji labai pasibaisėjo reginiu. Tą akimirką prie jos prieina šventasis ir sako: „Ar tu nori, kad ir tavasis atsidurtų šiame katile?“
Tuoj pat motina pabudo iš sapno, pašoko ir tvirtu balsu kreipėsi į seserį: „Ne, to aš nedarysiu. Turiu devynis, Dievas neapleis. Tegul ir dešimtasis auga.“ Pagimdė laimingai ir netrukus naujagimį pakrikštijo.
Ne tik dėl aborto, bet ir dėl kitų pačių įvairiausių priežasčių daugelis žmonių yra patyrę stiprių emocinių sukrėtimų ir nuoskaudų. Nuo to jų širdyse liko gilios žaizdos.
Kartais mes taip stipriai priprantame prie širdies skausmo, kad skirtumą suvokiame vien tuomet, kai patiriame išlaisvinimą ir skausmas pasitraukia.
Kai kurie žmonės lengvai skiriasi, daro abortus, regi mirtį. (Be abejo, lengvabūdiškas požiūris į skyrybas, abortus ar smurtą nėra pateisinamas. Visuomet būtina leisti Jėzui gydyti mūsų sužeistą dvasią per išpažintį.)
Kiti tokiais atvejais patiria sunkiausius sukrėtimus, nuo kurių lieka gilios dvasinės žaizdos, kurias taip pat visų pirma reikia gydyti per išpažintį...
Neturime pamiršti, kad daugelis dalykų, sužeidžiančių mūsų širdis, – priemonė tobulėti dvasia. Susidūrimai su skaudžiomis patirtimis neretai suteikia galimybę blaiviam mąstymui, prižadina iš miego apsnūdusią dvasią, bent trumpam laikui padeda išsivaduoti nuo triukšmingos ir neramios kasdienybės, atitraukiančios žmogų patį nuo savęs...

„Rachelė rauda savo vaikų, – ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra“

Details

Published: Friday, 09 March 2018 09:45

Valerijus Rudzinskas

Daug kas yra įsitikinę, kad abortai - menka ir jokių atsa­komybių nesukelianti smulkmena. Tačiau Šventasis Tėvas Benediktas XVI nedviprasmiškai primena, jog „tai sunkus nusižengimas [...], pažeidžiantis žmogaus asmens kilnumą, lemiantis didelį netei­singumą žmogiškųjų bei socialinių santykių srityse ir įžeidžiantis patį Dievą“. Daugelis moterų klaidingą sprendimą buvo pri­ėmusios neapgalvotai ir, kaip pažymi popiežius Benediktas XVI, tokie sprendimai, „subręstantys sunkiomis bei dramatiško­mis aplinkybėmis ir dažnai traumuojantys bei sukeliantys didelių kančių juos priimantiems [...], palieka žaizdų, neišdil­domai ženklinančių visą gyvenimą“...
Fiziškai tvirta, pilna gyvenimo džiaugsmo, trisdešimt trejų metų moteris ilgą laiką gydėsi dėl daugelio somatinių nusiskundimų (pasunkėjęs kvėpavimas, sunkumas krūtinėje, padažnėjęs širdies ritmas ir t. t.). Papildomai tiriant paaiškėjo, kad jos nusiskundimai tiesiogiai priklauso nuo nenusisekusios padėties šeimoje. Būdama 18 metų pacientė tapo nėščia ir norėjo ištekėti už mylimo žmogaus. Tačiau, pasidavusi valdingų tėvų spaudimui, ji pasidarė abortą ir ištekėjo už kito, nemylimo, žmogaus.

Tęsinį skaitykite 2018 03 10„Utenyje“