Šventadienio paraštėse

TU GALI

Details: Published: Friday, 19 October 2018 08:44

Valerijus Rudzinskas

BROLIAMS

Kai būsi savo dvasios tėvo baramas ir pajusi, kad tavo tikėjimas ir meilė jam didėja, žinok: Šventoji Dvasia apsigyveno tavo širdyje, o Aukščiausiojo malonė tave apšvietė. Vis dėlto niekada nesididžiuok, jei tvirtai pakeli tokius bandymus. Priešingai, atgailauk, kad padarei kažką, dėl ko buvai baramas. Todėl nesibaisėk ir nesistebėk, kai pasakysiu tau tai, ką man liudija pirmųjų amžių Bažnyčios tėvai: geriau nusidėk Dievui negu savo dvasios tėvui. Nes jei tu įžeidei Dievą, tai dvasios tėvas mus gali su Juo sutaikyti, o jei tu įskaudinsi dvasios tėvą, tuomet jau nebeturėsi nieko, kas tave užtartų Viešpaties akyse, – taip teigia pašvęstojo gyvenimo patirtis, pasiekusi mus iš šimtmečių klodų ir niekada nesenstanti.
*
Bažnyčios tėvai atkakliai ragina niekada nesistengti ištrūkti iš rankų to, kuris tave atvedė pas Viešpatį, nes per visą savo gyvenimą niekam kitam tu neturi reikšti tokios pagarbos ir meilės, kaip tam, kuris tau padėjo tapti Dievo vaiku. Jis – svarbiausias tavo tikėjimo kelionės palydovas, kurį pametęs į Dangų nenukeliausi. Net jei tapsi keliskart tobulesnis už jį ar įsitikinsi, kad jo silpnybės gausesnės už dorybes, atmink: ir tada didžiausias tavo uždavinys – branginti jį ir mylėti labiau už save patį.
*
Atsisakymas pasaulio – tai sąmoningas atsižadėjimas to, kas materialu, ko taip uoliai siekia pasaulio žmonės. Šis atsisakymas veda prie amžinųjų ir neišsenkamų turtų šaltinio.

VIEŠPATIES PAŠAUKTAJAM

Details: Published: Friday, 12 October 2018 10:23

Valerijus Rudzinskas

Nėra didesnio blogio, kaip išsižadėti tarnavimo Viešpačiui ir broliams. Todėl kiekvieną akimirką leisk, kad Viešpaties angelai saugotų tavo širdies namus, kuriuos atkakliai trokšta užimti pasaulio dvasia.
*
Neliūdėk, jei tavo atkaklios pastangos liudyti Viešpatį ne visada būna priimtos. Nepamiršk, kad gyvenančiuosius vien dėl šio pasaulio nuo tų, kurie pasirinko Dievo pažinimo kelią, skiria nelengvai peržengiama nesupratimo bedugnė.
*
Patikėk: kad ir kokios būtų baisios tavo nuodėmės, nereikia manyti, kad nesi Viešpaties pašauktas tarnystei tarp jam pasišventusiųjų, nes ten, kur daug skausmo bei tamsos, labiausiai reikalingas gydymas ir šviesa. Juk sveikieji nesikreipia į gydytoją. Tik silpniems siunčiamas pats didžiausias Dievo gailestingumas. Tik ten, kur pasaulio akimis žema ir niekinga, atsiveria Dievo šlovė. Dažnai pačiuose silpniausiuose Dievas išaukština pats save.

Tęsinį skaitykite 2018 010 13 „Utenyje“

TU GALI

Details: Published: Friday, 21 September 2018 08:54

Valerijus Rudzinskas

KAI LIŪDNA

Kai liūdna, pažvelk pro langą ar išeik į kiemą. Žiūrėk, gamta dovanoja tau savo žavesį: lietaus laše, snaigėje, gelsvame lape ar bitės apkabintame žiede slypi stebuklas. Tu esi vertas jį patirti – tau Kūrėjas jį siuntė. Todėl nurimk ir bent akimirką pradžiuk. Mažytė laimė siunčia šiltą šypseną.
*
Kai aplanko liūdesys, prisimink negausias kažkada patirto džiaugsmo akimirkas. Gal šiandien verta kentėti, kad laimė tau į akis pažvelgtų?
*
Kai liūdna, išeik į vasaros pievą. Vos girdimame smilgų šiurenime išgirsk švelnų Mylimojo balsą, nenusakomais kuždesiais nepavargstantį kartoti meilės prisipažinimą.

Tęsinį skaitykite 2018 09 22 „Utenyje“

PARADOKSAI

Details: Published: Friday, 14 September 2018 10:14

Išminties stokojantis abejoja kitais, paprastas žmogus abejoja savimi, o išminčius niekuo neabejoja: jame slypinti išmintis kyla iš tikėjimu paremtos meilės Viešpačiui, įgalinančios pranokti vien savimi susirūpinusiųjų poreikius. Todėl šio pasaulio abejonių kupina išmintis nėra jo siekinys.
*
Kūnas – nedėkingas ir nepaliaujantis meluoti draugas: kuo labiau bandome jam įtikti, tuo labiau jis mums kenkia.
*
Ne visada įgytos žinios tampa mūsų gyvenimu. Štai vienas žmogus kitų akivaizdoje didžiavosi savo dvasinio vadovo dorybėmis. Ir tikėdamasis pasipelnyti iš kito garbės tapo sugėdintas, kai jam buvo pasakyta: „Kaipgi toks geras medis užaugino bevaisę šaką?“
*
Kokios sunkios akimirkos, kai iš savo namų turime ilgam išleisti tuos, kuriuos mylime. Ilgesys prieblandos sparnais apsiaučia sielą, uždengia akis, prislegia širdį. Lieka laukimas. Sunkus ir, atrodo, niekada nesibaigsiantis. Laukiame, kad vėl kada nors išlydėtume. Tokia gyvenimo žemėje logika. Todėl guodžia vienintelė amžinybės viltis, kur išsiskyrimų daugiau nebepatirsime.
*
Atgailaujantis nusidėjėlis Dievui nepalyginamai artimesnis negu kietaširdis teisuolis. Atsiverdamas Dievo meilei atgailaujantysis ima suvokti, jog nuodėmės ir gyvenimo klaidos padarė jį ne blogą, o tik labiau žmogiškesnį ir sugebantį būti Viešpaties pamiltuoju.

tęsinį skaitykite 2018 09 15 „Utenyje“

PARADOKSAI

Details: Published: Friday, 07 September 2018 08:48

Valerijus Rudzinskas

Pažįstamas jaunuolis patekęs į kalėjimą paprašė mamos, kad ši išvežtų namo Šventąjį Raštą. Jis nusprendė: tarp vilkų pats vilku privalo tapti. Neteisiu jo. Tik mąstau, ar gyvenimas nėra per daug rūstus, kad jo akivaizdoje drįstume atverti duris Dievo Žodžiui? Neturiu jėgų įspėti, kokius pėdsakus Dievas paliko sudaužytuose daugelio likimuose, tik viliuosi, kad tais pėdsakais kada nors nukeliausim į Šviesą.
*
Nėra didesnės nelaisvės už širdies nelaisvę. Joks žmonių sukurtasis kalėjimas negali jai prilygti. Šios nelaisvės vardas – pasilikimas nuodėmėje. Tik jis suteikia mūsų žemiškajam gyvenimui skausmingą įvykių eigą ir apgaulingai skatina ieškoti priežasčių išorėje, kylant į kovą su visu pasauliu. Tavo išsilaisvinimas prasidės nuo akimirkos, kai atsivers širdies akys ir pamatysi, kad blogis slypi tik tavyje, bei patikėsi, kad niekas kitas nėra kaltas dėl tavo likimo. Tai supratęs įžengsi į laisvės namus.

Tęsinį skaitykite 2018 09 08 „Utenyje“

TU GALI

Details: Published: Friday, 31 August 2018 08:25

Valerijus Rudzinskas

Nustebau, koks dosnus Kūrėjas. Pro debesų plyšius gausiai žarstydamas aukso, sidabro ir deimantų lobius Jis išpuošė mišką bet kurioje vietoje net nesusimąstydamas, ar kas nors pastebės baltąjį sniego stebuklą. Ženk kur nori: kasdien atsinaujinantis metų pradžios veidas nepakartojamas. Medžiai savo rankose laiko žiemą, sklidiną begalinės ramybės, bet kartu ir grėsmingą, primenančią, kad reikia išmokti priimti bet kokį netikėtumą, gyvenimo pokštą, būti pasirengus viskam. Tačiau šiandien po vakarykštės pūgos nurimęs ir pusnynuose besiilsintis vėjas nebent akimirkai atsibunda, kai brisdamas per giliausią sniegą užmini ant jo keteros. Staiga saulės spindulys nusliuogė balto, niekieno pėdų nepaliesto tako paviršiumi. Tą minutę išvydau besišypsančias Kūrėjo akis, raginančias džiaugtis gyvenimu. Prisiminiau vieno poeto mintį apie begalinį Viešpaties dosnumą, patenkinantį mūsų troškimus ir vėl grįžtantį nė kiek nesumažėjusį. Tad dėkoju už šią dieną ir savo širdį dedu prie Viešpaties kojų. Žinau: rytoj, jei tik panorėsiu, galėsiu patirti naują stebuklą, įrašytą Dievo dovanojamose staigmenose. Todėl ir tave noriu padrąsinti – jei tu iki šiol nepastebėjai Kūrėjo meilės, atmink: Jis ilgisi tavęs žiemos pasakoje, žvelgia į tavo širdį iš bet kurios snaigės, laukia kiekvieną akimirką. Jo kantrybė neturi ribų. Nė kiek neabejoju, kad vieną dieną į Jo meilę tu atsakysi savąja. Pagaliau kokia didžiulė laimė, kad tu esi: ką Viešpats mylėtų, jei tavęs nebūtų?
*
Kuomet baigsis šio pasaulio laikas, kai į žemę ateis pasaulinis ruduo ir Dievas pasiųs angelus pjūčiai, ką jie atras nevaisingose mūsų širdžių dirvose? O juk šis laikas kiekvieną mūsų aplanko asmeniškai dar iki galutinės pjūties meto. Tačiau nereikia nuliūsti. Žiūrėkite, Sėjėjas vis dėlto sėja ir ant akmenų, ir tarp pakelių erškėčių. Vadinasi, Jis turi bent menkiausią viltį sulaukti kokio nors derliaus net ir tokiame, atrodytų, nevaisingame lauke. Iš šventųjų gyvenimų žinome, kaip dažnai siela, atrodžiusi galutinai užvaldyta nuodėmės, apakinta aistrų, užsispyrusi piktame, tapdavo taiki lyg balandis, sklidina vaisingų jėgų, laisva nuo piktojo priemaišų ir galinčios ją nustelbti svetimos sėklos.

Tęsinį skaitykite 2018 09 01 „Utenyje“