Šventadienio paraštėse

TU GALI

Details

Published: Friday, 27 July 2018 10:16

JEI

Jei nori, kad kančia pamažu apleistų tavo namus – mokykis visiems atleisti pradėdamas bent nuo tų, kurių nepažįsti, o tik iš kalbų ar žiniasklaidos sužinai apie tikras ar išgalvotas jų nuodėmes, nes kitais besipiktindamas nuteisi pats save.
*
Sukurtasis pasaulis kiekvieną akimirką dovanoja nesiliaujantį gyvybės judesį, besišaukiantį atsako tavo sieloje. Jei šio judesio nejauti – atėjo laikas gydyti sergančią širdį. Jei siela neturi jėgų atsiliepti į kūrinijos šauksmą, ji neįstengs pažinti Kūrėjo. Teatsiveria tavo dvasios durys, kad Kūrėjo Dvasia aplankytų ir troškimą gyvent dovanotų!
*
Jei gali būti balsu pavasarį sprogstančio ar rudenį lapus numetančio medžio, vadinasi, dar tavyje gyvuoja rojaus prisiminimai. Koks džiaugsmas įsileisti į save gamtos laimę ir joje švęsti gyvenimą!
*
Jei iš tiesų trokšti padėti kenčiančiam žmogui – kuo mažiau kalbėk. Tik prieš tai maldoje išgrynink savo širdį ir atsivesk kenčiantįjį į Viešpaties Akivaizdos slėpinį tyloje. Leisk, kad Dievo meilė per tave apkabintų paliestąjį skausmo ir dėkok už stebuklą regėdamas priimtą ir išgyventą Dievo artumą.
*
Jei manai esąs nepataisomas ir beviltiškas, negaliu uždrausti tau taip galvoti. Tik pasilieku sau teisę manyti kitaip, nes žinau, kad Dievo meilė nepalyginamai didesnė už tavo beviltiškumą. Šios meilės šviesa leidžia man patikėti tavimi ten, kur tu pats jau nebeturi jėgų tikėti.
*
Jei Dievo šviesa nuskaidrins širdį, tu nematysi kito žmogaus ligų, nuodėmių ir viso to, dėl ko iki šiol stokojai jėgų mylėti savo artimą.
*

TU GALI

Details

Published: Friday, 20 July 2018 10:29

Valerijus Rudzinskas

GAILESTINGUMAS
*
Kai kurie žmonės įsipareigojo įvairiems apsimarinimams bei atsižadėjimams, kad patirtų nuodėmių atleidimą, bet blogio neprisimenantis žmogus juos yra seniai aplenkęs, nes pikto neprisiminimas ir yra tikroji atgaila. Ko gero, Lotas buvo išgelbėtas todėl, kad gyvendamas tarp nuodėmingų žmonių niekada jų nesmerkė. Tu gi nustosi teisti nusidedančiuosius, jei visada prisiminsi, kad Judas buvo tarp Jėzaus mokinių, o plėšikas tarp žmogžudžių, tačiau per vieną akimirką įvyko nepaprastas jų abiejų pasikeitimas. Taigi, kas sunaikina savyje pyktį, tas gauna nuodėmių atleidimą, kas prie jo prilimpa, tas praranda Dievo gailestingumą.
*
Ne tada sužinosi, kad išsigelbėjai nuo dvasinio supuvimo, kai pasimelsi už tave įžeidusį ar už blogį atlyginsi gėriu, ar pakviesi tau pikta linkintį į vaišes. Tačiau tada, kai išgirdęs apie tai, kad jis patyrė kokią nors sielos ar kūno nelaimę, imsi jo gailėti kaip savęs paties ir apsipilsi ašaromis.
Dažnai daug ir gražiai kalbame apie gailestingumą, atkakliai patys jo siekiame, tačiau kai ateina diena, išmėginanti, kiek iš tiesų esame gailestingi kitiems, atsiduriame egzamino neišlaikiusių ir jokio pasitikėjimo nekeliančių mokinių vietoje. Nesugebėdami atleisti pamirštame, kad ką nors teisdami begėdiškai vagiame vien Dievui priklausančią teisę, o smerkdami – į pražūtį stumiame savo sielą. Todėl palaiminti tie, kurie dėl kito nusidėjimų verkia, o dėl sėkmės džiūgauja. Jie jau patyrė Viešpaties gailestingumą ir moka juo dalytis.

Read more: TU GALI

TU GALI

Details

Published: Friday, 29 June 2018 08:49

Valerijus Rudzinskas

KANČIA

*
Kančia yra brendimo procesas. Kas sieloje susitaiko su kančia, gali geriau suprasti kitą žmogų. Kančia padaro žmogų lankstesnį, ima luptis susidaręs jo luobas. Kas kabo ant kryžiaus, to abi rankos plačiai išskėstos. Jis tampa pasirengęs visus apkabinti. Kiekvienas sutiktasis darosi jam artimas.
Kančia padaro mus ne tokius pretenzingus. Nebekeliame tokių didelių reikalavimų gyvenimui, partnerystei, nei laimei ir sveikatai. Kančia parodo: nieko taip paprastai nebūna – viskas yra dovana. Imame mokytis džiaugtis anksčiau nepastebėtais, atrodytų, savaime esančiais ir dėl to nebrangintais dalykais.
*
Radikaliausias kančios poveikis yra tas, kad ji akimirksniu, per vieną ar kelias sekundes, apšviečia mūsų gyvenimą labai ryškia šviesa. Išsyk išnyksta maži mūsų rūpesčiai. Kas turi vėžiu sergantį vaiką, tam jau ligoninės laukiamajame esančių laikraščių antraštės parodo, kokiomis nesąmonėmis užsiimame didesnę savo gyvenimo dalį, kaip klaidingai sprendžiame daugelį klausimų. Iš karto paaiškėja, kas iš tikrųjų svarbu gyvenime ir kiek daug dalykų galima atsisakyti. Taigi kasdien užduokime sau klausimą: kuo laikome kančią – palaiminimu ar prakeikimu? Iš tiesų kančia kiekvienam taps tuo, kuo kuris ją laikys. Linkiu padaryti tinkamą sprendimą, kad visas gyvenimas taptų nesibaigiančiu palaiminimu.

Tęsinį skaitykite 2018 06 30 „Utenyje“

TU GALI

Details

Published: Friday, 22 June 2018 10:00

Valerijus RUDZINSKAS

LIGA
Jei tavo liga nepagydoma, priimk ją kaip vaistą sielai ir aukojimo dovaną. Pasidalyk savo kančia su kitais kenčiančiaisiais. Aukodamas už juos sopulius įprasmink skausmą. Būk nežinomas šventasis, kurį vienas Dievas pažįsta. Liga gali tapti stebuklu, vertu kasdien dovanoti, kad suprastume skausmo saldumą ir patirtume laimę, kai visi, už kuriuos kančią aukojame, gaus tai, ko jiems su ašaromis meldžiame.
*
Kančioje gimsta išmintis. Ji mums primena, kad iki šiol niekas gyvendamas žemėje nepatyrė laimės pilnatvės. Todėl neapsigaukime: nors ir kaip besistengtų pasaulis vilioti pažadais, jiems išsipildyti nėra lemta. Tik į Dievą nukreipta mintis skausmą įstengia paversti džiaugsmu, o ligai suteikia prasmę.
*
Ne kartą stebėjau, kaip Viešpats dovanoja išgijimą, šitaip atlygindamas už atkaklų ryžtą tikėti. Šis tikėjimas – prieš mūsų akis persiskirianti jūra, išmėginanti, ar užteks drąsos leistis kelionėn, kai iš abiejų pusių gaudžia nerimą žadinantys vandenys. Tačiau abejonės išnyksta vos mums pradėjus žingsniuoti ir matant link mūsų artėjantį Dievą.
*
Nebijokime besiartinančios senatvės. Nors metams bėgant kasdien vis labiau stokojame kantrybės, tačiau meilė artimui darosi pastovesnė, ištikimesnė, brandesnė. Ligos sulaiko nuo pasaulio šurmulio, kad atrastume jėgų ruoštis amžinajam gyvenimui.
*
Tu klausi, kodėl kenti? Kodėl kiti tave verčia nešti kryžių? Būk dėmesingas ir nieko nekaltink: pažvelk į savo praeitį. Kol neištaisysi kitados padarytų klaidų, neįstengsi džiaugtis šiandiena. Tačiau jei atrasi jėgų ligą ar nelaimę priimti kaip priemonę sielai gydyti ir širdžiai išlaisvinti, imsi džiugiai šlovinti Viešpatį dėl Jo begalinio gailestingumo, suteikiančio galimybę nenusinešti skolų į amžinybę.
*
Ne kartą įsitikinau, kad sergančiame kūne slypi nuostabi siela, jei ji išmoko atsižadėti kūno troškimų ir kasdien laidoja jo pojūčius. Sergantis kūnas dažnai yra nutyrintas, ligonio lūpos kalba apie tai, kas skaidru, o jo protas mąsto apie prakilnius dalykus, atveriančius Viešpaties išminties bei gailestingumo paslaptis. Todėl palaiminta vadinu tokio žmogaus ligą, nes ji atrakina vartus į Dangaus Karalystę.
*
Liga niekada nėra Dievo bausmė. Greičiau Jo begalinės meilės ženklas, nes į kenčiančio žmogaus širdį Viešpats sudeda didį gailestingumą, mokantį gelbėti sveikuosius kūnu, bet sunkiai sergančius dvasia.
Susirgęs pirmiausia dėkok Dievui už ligą. Šį išbandymą ramiai priimdamas tu atveri duris sveikimui. Nors ir suprantu, koks yra sunkus kelias į tokio tikėjimo šalį, vis dėlto paklausęs šio patarimo greit tapsi laimingas, nes jei nori pamatyti šviesą, išmok nusišypsoti tamsai.
*
Kartais mumyse apsigyvena baisus priešas, norintis mus nuvaryti į kapus. Jo vardas – pyktis. Kur tik jis apsilanko, visur griauna ne tik tarpusavio santykius, bet ir sveikatą. Apsigyvenęs žmoguje dažnai, jei jam nepavyksta nukreipti strėlių į kitus, jis atsigręžia į tave patį. Tavo uždavinys – atpažinti šį klastūną ir visiems laikams išvyti iš širdies šventovės. Pykčio atsikratymas – pirmas vaistas nuo visų ligų.

TU GALI

Details

Published: Friday, 15 June 2018 08:39

Valerijus Rudzinskas

Tęsinys. Pradžia 2018 05 19

DĖMESYS
*
Yra viena labai sudėtinga užduotis, kurią mums paliko Viešpats. Jis liepė mylėti priešus. Žinau, kaip nepaprastai sunku tai atlikti. Tačiau norėdami padėti patys sau vis tik pamėginkime. Įpraskime kasdien už priešus pasimelsti. Mintyse juos palaiminkime ir paprašykime ramybės savo širdžiai. Gal ir mus kas nors laiko didžiausiais priešais? Dažniausiai taip ir būna. Tik ne visuomet tai žinome. Todėl, kai meldžiamės už priešus, savaime neutralizuojame pyktį tų, kurie įsivaizduoja, kad esame priešai jiems.
*
Būkime atidūs vieni kitų kančiai, skausmui ir nelaimėms. Abejingumas, šaltumas, smerkimas naikina Dievo malonės augimą mūsų gyvenime paversdami širdis išdegusiais ir nesugebančiais gyvybės išsaugoti dykumos smėlynais ar kietomis uolomis, kurių žudančio svorio pradedame nebepakelti ir žūstame.
*
Beveik kiekviena mano diena prasideda ir baigiasi daugelio iš visos Lietuvos užtarimo maldos prašančių žmonių apsilankymais ir telefono skambučiais. Noriu visiems pasakyti, kad, prieš kreipdamiesi pagalbos tiek į mane ar bet kurį kitą kunigą, pirmiausia pasimelskite už mus, kad taptume visiškai atviri Dievo Dvasios veikimui ir kuo geriau pasitarnautume Viešpaties malonei, kurios prašote per mūsų tarpininkavimą. Lygiai taip pat eidami pas gydytoją, darbdavį ar kitą žmogų, su kuriuo turite reikalų arba ko nors iš jo tikitės, prieš tai už jį pasimelskite. Tegul malda ir vieni kitų atidavimas į Dievo rankas pašventina mūsų santykius, kad tarpusavio bendravimas bylotų apie didį Dievo gailestingumą ir nuolat ištiestą pagalbos ranką.
*
Toji siela, kuri dėl meilės Kristui meile ir tikėjimu prisirišusi prie savo ganytojo, niekuomet nuo jo nepasitraukia, net jei dėl to reikėtų pralieti kraują. Tuo labiau jei per jį ji gavo savo žaizdų išdygimą. Taip ir mokinys, jei bus ištikimas, net ir keleriopai praaugęs mokytoją išmintimi bei dorybėmis, niekuomet nepaliks jo vieno. Netikri mokiniai mokytojo išvykimą laiko džiaugsmo priežastimi, o tikrieji sūnūs – praradimu.
*
Kai kurie žmonės turi savybę visame kame įžvelgti tamsiąsias puses net ir geruose dalykuose. Tačiau tai parodo ne tamsos buvimą, net jei ir būtų įžiūrimi jos šešėliai, o atskleidžia mūsų pačių tamsą bei visišką polinkį į nuodėmę. Ne kartą patyriau, kai šiuo požiūriu buvo vertinami pasiaukojamai dirbantieji mūsų bendruomenėje. Pašaliniai, o kartais ir mes patys neretai išsakome daug kritika persmelktų žodžių, keliame perdėtus reikalavimus, nuodijame gyvenimą. Būtent taip vyksta širdžių aptemimas.
*
Savimyla žmogus beviltiškai aklas ir vienišas. Niekur jis nepamatys nieko kita, tik save patį.
*
Pyktis širdyje ir melas kalboje tapo mūsų laikų žmonijos palydovais. Atminkite: pyktis ir melas – dvi ypač galingos mūsų pasaulio raganos – darbuosis nepailstamai, kad tik įžiebtų didžiausius karus, kaskart vis baisesnius, vedančius į galutinį susinaikinimą.

Tęsinį skaitykite 2018 06 16 „Utenyje“