Šventadienio paraštėse

„TIKĖJIMO DARBAI“

Details

Published: Friday, 07 June 2019 08:36

Amerikoje yra viena didelė Protestantų Bažnyčios parapija. Miesto meras yra tos parapijos narys. Vieną kartą meras tarė pastoriui: „Mūsų bažnyčia – pati nenaudingiausia visame mieste, nes ji nieko neveikia.“ Pastorius nesutiko: „Kaip tu gali taip sakyti?! Mes juk tiek daug gerų darbų atliekame!“ Tačiau meras buvo nepalenkiamas: „Kažkodėl tų gerų darbų nesimato.“
Tie žodžiai taip stipriai užgavo pastorių, kad jis per bendruomenės pamaldas paklausė žmonių, ar jie atlieka gerus darbus. Jie vienas kitą perrėkdami ėmė choru šaukti, kad daro gerus darbus. Pastorius paklausė: „Tuomet kodėl žmonės to nemato?“
Taigi jie nutarė įgyvendinti specialų projektą – įkurti interneto puslapį, į kurį būtų galima sudėti informaciją apie visus gerus darbus, kuriuos tos bendruomenės nariai kam nors atliko. Šiame projekte galėjo dalyvauti kiekvienas bendruomenės narys. Tarkime, šiandien kažkas padėjo savo kaimynui susitvarkyti kieme, ryt padės nepažįstamam žmogui ir t. t. Apie visa tai žmogus parašo į specialų puslapį, nurodydamas laiką, paskirtą geriems darbams daryti. Per mėnesį susirinko gana nemažai valandų. Laiką pavertė pinigais. Viena mažiausiai mokamo darbo valanda Amerikoje vertinama 8,5 dolerio. Valandų skaičių padauginę iš 8,5 gavo įspūdingą sumą – pusantro milijono dolerių.

Tęsinį skaitykite 2019 06 08 „Utenyje“

„TIKĖJIMO DARBAI“

Details

Published: Friday, 31 May 2019 08:25

Apaštalų darbuose pasakojama: „Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu (tai reiškia Paguodos sūnus), buvo levitas, kilęs iš Kipro. Jis turėjo žemės sklypą. Tą pardavęs, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų.“
Biblija mini ir vardą, ir pavardę, ir žmogaus atliktą gerą darbą: jis atnešė didžiulę auką Bažnyčiai. Tuomet kyla klausimas: jei viskas turi būti paslėpta, tuomet kodėl Šventoji Dvasia leido, kad visi geri darbai būtų aprašyti Šventajame Rašte?
Iškart po šios minima kita istorija apie tai, kaip vyras ir žmona, Ananijas ir Sapfyra, taip pat nusprendė atnešti auką. Tačiau koks likimas juos ištiko? Ne garbės jie sulaukė, o pažeminimo, nes ieškojo žmonių teikiamos garbės, todėl savo tarnystėje buvo ištikti Šventosios Dvasios. Patarnaujantieji juos išnešė ir palaidojo, neleidę net giminaičiams su jais atsisveikinti. Štai toji istorija:
„Vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė žemės sklypą. Žmonai pritariant, jis pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį sudėjo prie apaštalų kojų. Petras paklausė: „Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį? Kodėl gi tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilaikydamas dalį gautų pinigų? Argi negalėjai sklypo sau laikyti ir argi pardavęs negalėjai laisvai tvarkytis? Tad kam gi taip sugalvojai savo širdyje? Juk tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ išgirdęs tuos žodžius, Ananijas sukniubo ir mirė. Didi baimė pagavo visus tai girdėjusius. Keli jaunuoliai pakilo, suvyniojo marškomis kūną, išnešė ir palaidojo.

Tęsinį skaitykite 2019 06 01 „Utenyje“

„TIKĖJIMO DARBAI“

Details

Published: Friday, 24 May 2019 07:55

Valerijus Rudzinskas

Apaštalas Petras sakė: „Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingų žmonių nesąmones.“
Štai dar vienas įdomus pavyzdys. Šįkart biblinis.
Pasvarstykime, dėl ko pagonis Kornelijus gavo žydų gyventojų palaikymą? Kaip suprantame, gauti žydų pritarimą – labai daug ką reiškė. Kaip taip gali būti?
Mes esame kilę iš pagonių. Kadangi esame ne žydai, niekuomet iki galo neįstengsime suvokti, kaip žydai interpretuodavo kai kurias pagonių išmones. Prisiminkime Jėzaus papasakotą istoriją apie sūnų palaidūną, iškeliavusį į tolimą šalį, kur viešpatavo badas. Ten jis neteko visų turtų ir ganė kiaules. Tikriausiai nedaug kam atėjo į galvą klausimas, kodėl tas sūnus neganė karvių arba žąsų? Jėzus sakė, kad jis ganė kiaules. Manau, jog kai kurie esame kažką girdėję, ką žydams reiškia kiaulės. Tačiau to niekuomet iki galo suvokti neįstengsime, nes mėgstame lašinius ir kitus gardėsius iš kiaulienos. Mums kiaulės – pats geriausias tvarinys pasaulyje.
Tikriausiai ne vienas, ypač truputį vyresnės kartos atstovas, nesunkiai prisimena, kaip vaikystėje lankydavosi pas senelius ar giminaičius kaime. Seneliai tvarte laikydavo tokius dailius rožinius paršelius. Paršeliams patikdavo, kai juos kas nors pakasydavo, o jie iš pasitenkinimo kriuksėdavo... Beje, šių laikų Europoje kiaulėms taip pat išskirtinis dėmesys – kai kur kiaulių ūkiuose privaloma, kad riestasnukėms grotų raminanti muzika, o garduose būtų padėta žaislų.

Tęsinį skaitykite 2019 05 25 „Utenyje“

„TIKĖJIMO DARBAI“

Details

Published: Friday, 17 May 2019 10:31

Ir štai toks psichikos ligonis įsiveržė į šią bendruomenę – atėjo į mokyklą ir nušovė penkias mergaites. Mergaitės niekam nieko blogo nepadarė. Žmogus paprasčiausiai atėjo, jas nušovė, o po to nusišovė pats.
Šalyje kilo diskusijų audra.
Amišiai tyliai palaidojo savo vaikus, paverkė, o po to atėjo pas žmogžudžio žmoną ir jai tarė: „Ne tik mes patiriame skausmą, bet ir tu. Tu likai našlė, o tavo trys vaikai liko našlaičiai. Mes nutarėme padėti tau ir tavo šeimai tol, kol vaikai išaugs ir taps pilnamečiai. Mes jus visokeriopai palaikysime.“
Mirtis amišų tėvų širdis drasko taip pat skaudžiai kaip ir bet kurių kitų žmonių. Vis dėlto per didžiulį nuolankumą Dievo Apvaizdai jie pajėgia pakelti milžinišką sielvartą. Toks religingumas juos skatina gyventi toliau, nesustingstant ir nenugrimztant į analizavimą; visą analizavimą jie paveda į Dievo rankas...
Ši naujiena sukrėtė visą Ameriką. Tuo metu amerikiečiai reikalavo keršto. Visi buvo labai įpykę. Tačiau patys nukentėjusieji viską atleido ir nusprendė padėti jų mergaičių žudikų vaikams.
Amišų gyvenime dažnai vartojamas posakis „atleisk ir pamiršk“. Aišku, kaip ir kiti žmonės, jie niekuomet nepamirš savo nužudytų mergaičių. Tačiau žodžius „atleisk ir pamiršk“ jie kartoja nuolat. Šie žodžiai jiems padeda atsitiesti ir gyventi toliau. Būtent taip jie žiūri ir į tuos savo bendruomenės narius, kurie sulaužo bažnytines ir bendruomenės taisykles. Jei šie išpažįsta savo paklydimus, bendruomenė jiems atleidžia. Su Dievu amišai nesiginčija... Taigi, jie atleido žudikui...
Ar įsivaizduojame, kas nutiko? Tikinčių ir netikinčių žmonių akyse amišų autoritetas pakilo į neregėtas aukštumas. Visi pradėjo jiems simpatizuoti. Žmonės galvojo: „Aš niekuomet neįstengčiau taip pasielgti! Jų toks aukštas dvasinis lygis!“
Visuomeninės ir valstybinės organizacijos atidarė specialias sąskaitas, skirtas toms amišų šeimoms, kurios neteko savo mergaičių. Netrukus sąskaitas pripildė didžiulės įplaukos. Tačiau amišai atsakė, kad jiems užtenka to, ką jie turi, o visus pinigus peravė jų mergaites nužudžiusio vyro šeimai.
Visa Amerika dar labiau nustebo. Žmonės tik skėsčiojo rankomis, nesuprasdami, kaip viską paaiškinti.
Amišų ausyse garsiai tebeskamba tikėjimo kankinių balsai, skelbią atleidimą tiems, kurie juos kankino ir degino laužuose. Atleidimas yra giliai įaustas į amišų tikėjimo audeklą. Štai kodėl jų atleidimo žodžiai žudiko namus pasiekė anksčiau, negu ant mokyklos sienų nudžiūvo kraujas. Amišai tiesiog taip gyvena. Įvykius stebintį pasaulį šitokia drąsa atleisti sukrėtė nė kiek ne mažiau nei pačios žudynės...
Pasakoju šią istoriją, nes noriu pasakyti, jog tikintys žmonės paties Dievo yra kviečiami stebinti visą pasaulį. Turime šokiruoti pasaulį, jame sukeldami teigiamų emocijų audrą. Privalome žmonių širdyse pažadinti nebylų džiaugsmo šauksmą, kad tos širdys būtų perpildoms džiaugsmo ir sukrečiamos viltingos laimės, kai prabylame apie krikščionis. Argi ne taip? Kaip visa tai turėtume pasiekti? Darydami gerus darbus. Tuomet labai greitai patirsime, kad žmonės mus myli,,,
Pastorius iš Baltarusijos dalijasi prisiminimais, kaip prieš kurį laiką vienos Minske besikuriančios Stačiatikių Bažnyčiai priklausančios parapijos klebonas surinko parašus, kad tame miesto rajone nebūtų leidžiama statyti protestantų bažnyčios. Kai pastorių išsikvietė į Vykdomąjį komitetą Minske, jam parodė tuos lapus su parašais. Ten buvo nurodyti pasirašiusiųjų adresai, o tarp jų ir gatvė, esanti kitame miesto gale. Tuomet pastorius paklausė: „Įdomu, kuo mes trukdome kitame miesto gale? Jie juk gyvena labai toli nuo mūsų!“
Pastorius prisipažįsta, kad buvo supykęs. Atėjęs į savo bendruomenę, paklausė: „Žmonės, ką darysime?“ Vienas tikintysis pasiūlė: „Surinkime tikslines aukas tos stačiatikių cerkvės, kurios klebonas mums yra priešiškas, statybai.“ Taip ir padarė. Bendruomenės buhalterija labai nustebo, nes aukų buvo surinkta daugiau nei per visą bendruomenės gyvavimo laikotarpį. Pinigai buvo pervesti į cerkvės statybos sąskaitą ir nuo tos akimirkos daugiau Baltarusijoje niekas niekuomet nerinko parašų prieš šią protestantų bendruomenę.
Netrukus anas stačiatikių kunigas pasikvietė pastorių pas save į svečius. Jie susitiko, pasisveikino, susipažino. Stačiatikių kunigas prisipažino, kad skaito pastoriaus internetinį puslapį ir jam patinka pastoriaus pamokslai. Daugiau ši bendruomenė niekuomet neišgirdo, kad kas nors jai būtų priešiškas. Gėris turi didžiulę jėgą...

Tęsinys 2019 05 22

„TIKĖJIMO DARBAI“

Details

Published: Friday, 10 May 2019 09:17

Patikėkime – ne viską lemia pinigai. Ugdykime savyje gerą įprotį padėti žmonėms.
Tarkime, kas nors yra kurios nors srities specialistas ir tuo būdu užsidirba pinigų. Štai paraginimas tiems žmonėms – apsispręskite kai kada savo talentu pasitarnauti nemokamai ar kartą per savaitę, ar kartą per mėnesį, arba bent kartą per metus.
Galbūt kažkas yra puikus butų remonto specialistas. Bent kartą per metus arba bent kartą per penkerius, na, arba bent kartą per savo gyvenimą atlikite kam nors remontą nemokamai. Patirsite, kiek tapsite dvasiškai turtingesni, pilni vidinio džiaugsmo.
Ne viską lemia pinigai. Laimė aplanko tuomet, kai kitiems padedame tapti laimingiems. Tada mūsų širdys prisipildo laime. Kai darome gera, kai ką nors atiduodame, nelaukdami atlygio, – štai kur slypi laimė. Ši laimė labai paprastai pasiekiama, tačiau daugeliui ji visiškai nepriimtina ir svetima.
Daug kam atrodo, kad nereikia niekuo dalytis. Atvirkščiai, būtina viską užvaldyti, sukaupti ir tapti vis labiau ir labiau materialiai turtingiems. Deja, taip manantieji laimės niekuomet nesuranda, nes ten, kur jie laimės ieško, jos niekuomet nebuvo, nėra ir nebus. Taip prabėga gyvenimas, o su juo pabėga ir laimė.
O darantieji gera sulaukia Dievo malonės. Apaštalų darbų knygoje evangelistas Lukas pasakoja apie tai, kaip kartą sudužo laivas, kuriuo apaštalas Paulius buvo gabenamas į Romą: „Netoli tos vietos buvo vyriausio salos valdininko Publijaus valdos. Jis mus priglaudė ir tris dienas bičiuliškai globojo. Tuo metu Publijaus tėvas buvo susirgęs karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir išgydė. Po šito įvykio ir kiti salos ligoniai ėjo pas Paulių ir buvo pagydomi. Už tai žmonės mus didžiai gerbė, o išvykstant aprūpino viskuo, ko mums reikėjo“ (Apd 28, 7-9).
Papasakosiu istoriją, prieš kelerius metus supurčiusią visą Ameriką.
Girtas ir psichiškai nesveikas žmogus įsiveržė į amišų bendruomenę.
Amišai – tai labai konservatyvūs krikščionys, išpažįstantys Jėzų Kristų ir gyvenantys pagal griežtas taisykles, kurių viena dalis perimta iš Biblijos, kita – sukurta pačios bendruomenės.
Amišai į Jėzaus mokymą žvelgia itin rimtai. Jų paprastas tikėjimas akcentuoja gyvenimą, sekant Kristumi. Sektinu pavyzdžiu jie laiko kenčiantį Jėzų, kuris nesiskųsdamas nešė savo kryžių ir kuris jau pats kabėdamas ant kryžiaus skelbė atleidimą savo budeliams: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“
Amišai taip pat stengiasi laikytis Jėzaus pamokymų atsukti kitą žandą, mylėti priešus, atleisti septyniasdešimt septynis kartus, o kerštą palikti Viešpačiui...
Išoriniame gyvenime jie tokie konservatyvūs, kad atsisako bet kokių šiuolaikinių technologijų. Jų namuose nėra elektros šviesos, jie nesinaudoja nei kompiuteriu, nei televizoriumi, važinėja ne automobiliais, o arklių traukiamais mediniais vežimais. Žemę aria arklių tempiamais plūgais.
Nuo seniausių laikų amišai užsiima ūkininkavimu ir viską atlieka savo pačių rankomis: sėja laukus, nuima derlių, melžia karves, šienauja ir t. t.
Amišai labai draugiški. Kai jų bendruomenės nariai ketina susituokti, bendruomenė pastato jaunavedžiams namą.
Šeimose paprastai būna gana daug vaikų (vidutiniškai septyni). 2011 m. pasaulyje gyveno apie 249 000 amišų. Bendruomenė padvigubėja maždaug kas 16 metų, tai yra viena greičiausiai augančių pasaulio populiacijų.
Tie žmonės gyvena atsiskyrę nuo pasaulio, o su pasauliu susiduria tik tiek, kiek tenka į parduotuves pateikti gaminamus maisto produktus ir rankų darbo baldus. Jų maisto ir baldų paklausa milžiniška.
Požiūris į amišus yra labai įvairus. Dauguma žmonių amišus mėgsta dėl to, kad jie savo produkciją teikia parduotuvėms. Jų produktai natūralūs, be jokių maisto priedų, ekologiški. Parduotuvėse būtent šiuos, amišų pagamintus, produktus žmonės perka labiausiai.
Tačiau kai kurie žmonės amišų nemėgsta, nes jie atrodo taip, tarsi gyventų aštuonioliktame amžiuje. Amišai dėvi rankomis siūtus drabužius. Jų išorė krinta į akis: vyrai rengiasi ilgais apsiaustais, nešioja skrybėles ir augina barzdą, tačiau neaugina ūsų.
Daugeliui amerikiečių amišų gyvenimas visiškai nesuprantamas, nes Amerika – didelių galimybių šalis. Žmonės sutrikę: koks čia gyvenimas ir kodėl save reikia taip smarkiai apriboti, jei pagal Amerikos įstatymus sulaukus 15 metų amžiaus galima sėsti už motociklo arba automobilio vairo? O amišai gyvena tyliai ir kukliai...