Valerijus RUDZINSKAS

Esama daugybės liudijimų apie tai, kaip mirusieji duoda apie save žinią, tuo pat metu primindami, kad mes, kol esame gyvi, turime imtis atsakomybės už pasirenkamus kelius...
Rytų Bažnyčios arkivyskupas Nilas savo užrašuose pasakoja tokią istoriją:
„1871 m. nuo choleros mirė arkivyskupo choro giedotojas, sulaukęs 24 metų amžiaus. Po devynių dienų nuo jo mirties jis arkivyskupui prisisapnavo. Arkivyskupas, trumpai su juo pakalbėjęs, paklausė:
– Kaip tu dabar jautiesi?
– Man sunku, - atsako giesmininkas.
– Kaip būtų galima tau padėti? – paklausė arkivyskupas.
– Melskitės už mane. Štai dar iki šios dienas niekas už mane mirusį nepaaukojo Mišių.
– Išgirdęs tuos žodžius, labai susijaudinau, – rašo arkivyskupas, – ėmiau atsiprašinėti mirusiojo ir pažadėjau nieko nedelsdamas jo prašymą išpildyti, ką ir padariau...“
Šiandien mūsų visuomenėje piktoji dvasia daro viską, kad nukreiptų žmonių dėmesį nuo pasirengimo mirčiai, o nepasirengusius sučiuptų savo gniaužtuose. Mes nustojome žavėtis dvasiniu gyvenimu. Apskritai nemokame džiaugtis gyvenimo dovana... Kai kuriomis aplinkybėmis verta prisiminti rūsčius apaštalo Pauliaus žodžius, labai tinkamus nūdienos žmonėms:
„Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie – Dievo nekenčiami šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi.
Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1, 28 – 32)... Kitaip tariant, tai žmonės – praradę gyvenimo džiaugsmą ir besistengiantys jį atimti iš kitų...
Profesorius Peter Kreeft primena, kad viduramžių žmonės atrodo tarsi žaislų neregėję valstiečiai lūšnose, – o jie vis tiek buvo susižavėję. Progų pagarbiai baimei ir nuostabai būta apsčiai: gimimas, mirtis, meilė, šviesa, tamsa, vėjas, jūra, ugnis, saulėtekis, žvaigždė, medis, paukštis, žmogaus protas. Taip pat – Dievas ir Dangus. Bet visa tai nepasikeitė, pasikeitėm mes. Visata netapo tuščia, o mes – pilni; visata tebėra pilna, o mes ištuštėjome, tapome nejautrūs jos pilnatvei, mūsų širdys atšalo.


Tačiau netgi tokioje šaltoje širdyje retkarčiais įsiplieskia keista ugnis – kažkas iš kito matmens, kitoks jaudulys, kai protu ir širdimi išdrįstame paliesti pragaro ir dangaus klausimą, susitikimo su Dievu klausimą. Tarsi Ezechielis sudžiūvusių kaulų slėnyje išgyvename sukrėtimą, kai mirusieji atgyja...
Mirties ir amžinojo gyvenimo danguje, skaistykloje arba pragare temos neišvengiamos. Verčiau nuo jų nebėgti, bet kuo išmaniau pasiruošti būsimai lemtingajai valandai...
Mirštantiems turime padėti praktiškai. Prie mirštančiojo reikia skaityti maldas, skirtas sielos nuo kūno atsiskyrimo valandai. Reikia karštai šauktis Jėzaus gailestingumo, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, angelo sargo ir visų dangaus angelų bei šventųjų, pasitinkančių sielą po jos atsiskyrimo nuo kūno. Naudinga prašyti užtarimo konkrečių šventųjų, visų pirma tų, kurių vardu buvo pakrikštytas mirštantysis, taip pat melstis už jau mirusius jo gimines bei artimuosius.
Melstis galima ir savo žodžiais, tik svarbu, kad jie eitų iš širdies. Šventieji visuomet yra šalia mūsų. Neatsitiktinai prisimenant pranašą Eliją liturgijoje sakoma, kad jis niekuomet neatsitraukia nuo Dievo Sosto, tačiau tuo pat metu yra šalia jo besišaukiančio ligonio...
Mums reikalingas Dievo Gailestingumas, nes visi nusidėjome. Apaštalas Paulius tai liudija: „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Todėl, Jėzų Kristų įsileisdami į širdis, pakviesdami Jį tapti mūsų gyvenimo Viešpačiu, įgyjame realią viltį išvengti pragaro...