utenis 11

Saturday, February 17, 2018

Blogis ima reikštis mintimis ir norais, o protas, trokštantis išgelbėjimo, turi nekreipti dėmesio į mintis, jas vydamas šalin. Dėmesį reikia sutelkti tik į maldą, o dėl to silpnėja aistros. Tai ir yra kova.
Atgailaujantis žmogus maldos vaisių nepastebi. Dievo malonė veikia slapta nuo žmogaus jo paties naudai, nes žmogus yra labai lengvai puolantis savo savimone. Besimeldžiančiajam atrodo, kad jis nedaro jokios pažangos arba kad jis darosi dar blogesnis. Jis vėl ima melstis ir vėl jam atrodo, jog tai daryti nesiseka. Mintys ir vėl yra nugenamos malda, o rezultatas – protas tokių nepasisekimų ima aptikti vis daugiau. Ir žmogus tokioje kovoje ima nusižeminti, mokosi atsiduoti Dievo valiai, o tai ir yra būtent tai, ko reikia.
Visa, kas išganinga žmogui, yra malonės sutvarkoma kaip atsakas į žmogaus pastangas nuolat melstis ir nusiteikimą siekti išganymo, nes pagal tai, kokios buvo pastangos, tokie ir pasiekimai tiek maldoje, tiek ir apskritai žmogaus išsigelbėjimo kelyje. Didis dalykas maldoje yra Kristaus žodžių išsipildymas: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 3, 3), nes malonės veikiamas žmogus per maldą naujai atgimsta. Žmogus tik jokiu būdu turi neapleisti maldos.
Velnias, slapčia veikiantis širdyje, ypač bijo dėmesingos maldos, nes žino, jog per tai žmogui atsiveria visos jo gudrybės. Kai žmogus vis dažniau susikaupęs meldžiasi ir šaukiasi Kristaus vardo, tai įsitikina, kad gyventi be šių dalykų neįmanoma – kitaip priešiškos mintys akimirksniu užvaldys protą ir aistros jį pavergs.
Didžiuotis žmogui nėra dėl ko, nes kiekviena pažanga jo kelyje yra vykdoma per Dievo malonę, o ne jo paties pastangomis. O ir ši pažanga nėra dvasinių pasiekimų tobulumas, o tik proto apvalymas nuo aptemimo, sielos – nuo aistrų, apmokymas kovoje. Žmogus šito nesuprasdamas visuomet siekia save išaukštinti, nesuvokdamas, kad jo protas yra apimtas nežinojimo tamsos. Tad tu, broli ir sese, atsidėdami maldai ir dvasiniam tobulėjimui, kas nuskaidrina žmogų, tai atsiminkite. Iš pradžių apsispręskite visą savo gyvenimą atsidėti maldai, nors ir atrodytų, kad tai sunku. Sunkus yra pasiaukojimo kelias, tačiau labai saldus rojus ir sielos Jaunikis – Viešpats Kristus, o kasdienė malda – kelias pas Jį.
Prisimink, broli ir sese, kad ir kokie dideli būtų gundymai ir kaip siaubingai jie beatrodytų, jokiu būdu nenusiminkite ir nenusivilkite, verčiau visą dėmesį sutelkite į maldą. Malda – tai tarsi ramstis, į kurį žmogus gali tvirtai atsiremti, o jeigu jį ir užvaldys netinkamos mintys ar norai arba jis susigundys tuo, ką regėjo sapne ar įprastoje aplinkoje, tai prisimins maldą ir panirs į ją, kuri jam bus atrama, suteikianti pusiausvyrą, paskatinanti susitaikyti su Dievo malone ir žengti pirmyn.
Šventieji tėvai maldą, taip pat ir maldą į Jėzų, vadina „dorybių motina“, nes kokią pažangą žmogus daro maldoje, tokia pažanga atitinkamai vyksta ir ugdant kitas dorybes. Panašiai kaip kad motina rūpinasi savo vaikais, taip ir malda maitina visas dorybes, todėl meldimasis yra gelbėjimosi kelias, protą ir sielą vedantis į aukščiausią Dieviškąją išmintį.
Kada malda bus persmelkta Šventosios Dvasios veikimo, tada ir visos dorybės ims veikti Šventosios Dvasios galia, todėl verta pasistengti. Kada žmogus meldžiasi, jis prisimena Dievą, o Dievo prisiminimas liudija meilę Jam. Melsdamasis žmogus visuomet atgailauja dėl savo nuodėmių ir save suvokia kaip nusidėjėlį. Kalbėdamas maldą žmogus kovoja su blogiu ne savo niekinga jėga, bet Dievo vardu, pripažindamas savo silpnumą ir šlovindamas Dievo visagalybę. Malda žmogui atveria dvasinio proto akis, parodo nusidėjimus, slypinčius širdyje, kad visa tai suvokęs žmogus nusižemintų.
Kai žmogus suvokia savo silpnumą kovoje su blogiu, vis nuoširdžiau savo protą ima palenkti maldai ir stengiasi vis labiau atsiduoti Dievo valiai. Ir vėl šaukdamasis Dievo, kad jį apsaugotų nuo velnio, žmogus pradeda mąstyti apie mirtį, nes kova su blogiu neleidžia jos užmiršti. Nuodėmė yra mirtis, o mintis apie nuodėmę priverčia susimąstyti apie mirtį. Įsitikinęs tuo, kad per maldą yra nugalima nuodėmė, žmogus melsdamasis įgyja tvirtumo.
Malda išmoko ir didžiadvasiškumo pakeliant sielvartą, įtikindama, kad gundymai ir kančios atsiranda įgijus žinių ir siekiant išsigelbėjimo. Taip ir visos kitos dorybės ir netgi pati meilė subręsta per maldą. Šventieji tėvai, pasikliaudami nuolatine malda, kontempliuojantys tikrąsias Dievo paslaptis, maldą pavadino ramsčiu ir su įsitikinimu paaiškino: „Kas pasirems į maldą kaip ramstį, tas nenugrius, o jei nugrius – nesusižeis, bet atsikels ir eis toliau.“
Toks yra šventųjų liudijimas, ir kol šėtonas visokiausiais būdais ieško, kaip sieloje sukelti sumaištį, tegul žmogus protu būna maldoje ir lieka ramus, nes sutelkęs protą į maldą jis nugali priešą, ir ramybėje, vedamas maldos, žengia tolyn, ką ir man su mano visokeriopa negalia ir ribotu supratimu teko daugybę kartų patirti.

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

namai
next
prev

VB Utena jpg

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas