Mieli mūsų skaitytojai, siūlome kartu skaityti kitą Valerijaus Rudzinsko knygą „Kai prisiimame kito skausmą“

Prisiimti kito žmogaus ligas galima to norint ir nenorint. Tai gali nutikti bet kur ir bet kokiomis aplinkybėmis. Tačiau esu tikras, kad niekas negali perduoti savo ligos dvasiškai atgimusiems krikščionims. Nebent jie patys, vedami kilnių motyvų, nuspręstų prisiimti kažkieno ligą. Deja, tokių krikščionių nėra daug. Daugelį galėtume pavadinti tik tradiciniais tikinčiaisiais, dalyvaujančiais bažnytiniame gyvenime labai retai ar atsitiktinai. Asmeniniu dvasiniu gyvenimu jie beveik nesirūpina, yra nutolę nuo biblinių tiesų, sakramentų, dvasinio ugdymosi. Kai kurie apskritai yra netikintys. Štai tokie žmonės lengvai tampa piktavalių asmenų aukomis. Piktos valios žmonės, siekdami savo nuodėmingų tikslų, vietos nesirenka. Kitąkart savo tikslus mėgina įgyvendinti net ir bažnyčiose.
Kad žmonės turi ne visiškai gerų ketinimų net ir šventose vietose, liudija įvairios istorijos, patvirtinančios kai kurių asmenų sugedusią prigimtį. Prisiminkime pasakojimą apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos, visų Karalienės, ikoną. Kitados burtų išmokęs jaunuolis atėjo prie ikonos, norėdamas išmėginti savo demoniškas galias. Tačiau atlikti piktų veiksmų jam nepavyko: iš ikonos pasirodęs žaibo spindulys parbloškė jaunuolį ant žemės. Atsitokėjęs jis atgailavo ir tapo vienuoliu...

Tęsinys 181229