Valerijus RUDZINSKAS

Žmonės sugalvoja įvairių žydų tautos paniekinimo būdų. Prisimenu, kaip dar vaikystėje girdėdavau suaugusius kalbant, neva žydai, kepdami macą, naudoja krikščionių vaikų kraują. Žudo mažus vaikus kaip velykinį avinėlį...
Kai dirbau klebonu vienoje parapijoje, gal prieš 20 metų, parapijiečiai pasakojo istoriją apie parapijietį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais, užėjus vokiečių okupacijai, uoliai patarnaudavo fašistams įduodavo žydus. Kartą tas žmogus sugavo žydų berniuką, laukuose pririšo prie grandinės, prie kurios rišdavo ganomas karves, ir nuskubėjo apie savo „žygdarbį“ pranešti vokiečiams. O paaugliai, radę pririštą žyduką, jį išlaisvino ir paslėpė. Jau suaugę jie papasakojo man šią istoriją...
Ne vienoje parapijoje teko girdėti pasakojimų apie parapijiečius, kurie drauge su vokiečiais dalyvavo žydų šaudyme...
Kai Hitleris atėjo į valdžią, prasidėjo pragaras. Hitlerininkai rinko vaikus ir mėtė juos pro langus. Vaikus pametėdavo į viršų ir persmeigdavo šautuvų durklais. Kai kur vaikus, berniukus ir mergaites, varu suvarydavo į gilią duobę ir užkasdavo gyvus. Tai – baisu. Garsus lenkų psichiatras Antoni Kępinski, pats patyręs koncentracijos stovyklos pragarą, išskyrė keturis svarbiausius nacių lagerių košmaro bruožus: baisumas, bejėgiškumas, totalinė grėsmė, automatizmas.
Visi tikriausiai žinome, kad yra tam tikra riba, iki kurios galioja tolerancija neįprastumui, t.y. dalykams, prie kurių žmogus nėra pripratęs, už kurių prasideda paniška baimės ir bejėgiškumo reakcija. Be to, baimė ir bejėgiškumas sustiprina vienas kitą: panika paralyžiuoja tikslingą aktyvumą, o negalėjimas veikti stiprina išgąstį. Nacių kankinimų mašinoje žmogaus orumo paniekinimas, artimųjų netektis, likimo draugų moralinės paramos stoka dažnai žeisdavo skaudžiau negu fizinės kančios.

Tęsinį skaitykite 201657 „Utenyje“