Šventadienio paraštėse

Šventojo Jono Laiptininko pamokos

III. Apie dorybes, aistras ir kovą su
aistromis

  1. Būna, kad besimeldžiant tenka rinktis, ar tęsti maldą, ar atlikti gerą darbą, kuris kartais pasitaiko ir kurio negalima atidėti vėlesniam laikui. Pavyzdžiui, maldos metu kuris nors iš brolių paprašo pagalbos. Tokiu atveju pirmenybę reikia atiduoti meilei, nes meilė didesnė už maldą. Malda yra atskira dorybė, o meilė apima visas dorybes.
  2. Neretai Dievas dvasingiems žmonėms palieka labai nedidelę, nereikšmingą ir beveik nenuodėminga aistrą, kad jie, matydami šią savo aistrą, sau stipriai priekaištautų, tokiu būdu įgydami nepavagiamą turtą – nusižeminimą.
  3. Kas nuo pradžių nebuvo paklusnus, tam neįmanoma įgyti nusižeminimo, nes kiekvienas, kuris pats išmoksta meno, yra per daug geros nuomonės apie save.
  4. Bažnyčios Tėvai savo veikimą dažniausiai apriboja dviem dorybėmis – pasninku ir paklusnumu. Ir daro teisingai, nes pasninku yra išnaikinama meilė aistroms, o paklusnumu atitveriama nusižeminimo siena, kad nesugrįžtų išnaikintos aitros. Panašų dvejopą veikimą turi ir atgaila, nes, viena vertus, taip naikinama nuodėmė, kita vertus, ugdomas išmintingas nusižeminimas.
  5. Duoti prašančiam yra kilniaširdiška, o duoti neprašančiam – dar prakilniau, tačiau neprašyti grąžinti, kai esi paskolinęs, juo labiau kai skolininkas turi galimybę atiduoti, gali tik nebeturintysis aistros.
  6. Mes visuomet save turime tirti, kurioje vietoje – pradžioje, viduryje ar pabaigoje – esame, kovodami su aistromis, taip pat turime stebėti ir savo dvasinį lygį, ugdydami dorybes.
  7. Visos demoniškos kovos prieš mus vyksta dėl trijų pagrindinių priežasčių: pataikavimo sau, išdidumo ir demonų pavydo.
  8. Viena yra su mintimis kovoti pasitelkiant maldą, kita – joms atsikirsti savomis mintimis, o visai kas kita jas nieku laikyti, būti virš jų ir prieš jas karaliauti. Galintysis atsikirsti mintimis dažnai grįžta prie pirmojo būdo – pasitelkia ir maldą, nes dar nėra visiškai pasirengęs kovoti vienas. Tačiau kovojantysis pirmuoju būdu negali kautis su priešais vien tik malda tol, kol per ją nepalenks ir savų pastangų – minčių, o pasirinkusysis trečiąjį kelią atvirai juokiasi iš demonų.
  9. Kaip turintysis sveiką uoslę gali užuosti slapčiausius aromatus, taip ir siela kitame gali pažinti malonės veikimą, kuriuo ir pati yra Dievo apdovanota. Lygiai taip pat ji gali „užuosti“ ir piktojo smarvę, apie kurią kiti visiškai net neįtaria, nors patys Dievo ir yra nuo jos visiškai išlaisvinti.
  10. Nors ne visi gali išsilaisvinti nuo aistrų, tačiau išsigelbėti gali visi.
  11. Nepasiduok mintims tų, kurie vienaip ar kitaip ragina gundyti Dievą ir Jo Apvaizdą.
  12. Kažkas yra pasakęs, kad vieni demonai priešinasi kitiems, o aš įsitikinau, kad jie visi siekia vieno – mūsų pražūties.
  13. Prieš atliekant bet kokį dvasinį veiksmą – protinį ar regimą, iš pradžių turi būti mūsų laisvos valios pritarimas ir tyras troškimas, kurie atsiranda Dievo veikimu. Jei nebūtų mūsų laisvos valios ir noro, nebūtų ir Dievo pritarimo.
  14. Po dangumi viskam yra savas laikas, sako Ekleziastas. Tad tegul mūsų negundo išdidžios pastangos, skatinančios anksčiau laiko ieškoti to, kas ateis savo laiku. Sėjos metu neieškokime to, kas priklauso pjūčiai, nes yra laikas sėti pastangas ir yra laikas pjauti neapsakomas malonės dovanas. Priešingu atveju mes negausime to, kas būdinga savam laikui.
  15. Kai kurie dėl nesuvokiamo Dievo Apvaizdos veikimo Šventosios Dvasios malonės dovanas gauna dar prieš įdėdami pastangas, kiti tokias malones gauna betriūsdami, treti – tik po to, kai atlieka viską, ko reikia, o dar kiti – prieš pat mirtį.
  16. Yra nusivylimas, kylantis dėl daugybės nuodėmių ir sąžinės graužaties; nusivylimas taip pat atsiranda iš puikybės ir savęs aukštinimo, kada įpuolusieji į nuodėmę mano, jog jie nebuvo verti nuopuolio. Pirmąjį nusivylimą išgydo susilaikymas nuo nuodėmės ir malonės viltis, o antrąjį – nusižeminimas ir nieko nesmerkimas.
  17. Prieš pradėdamas bet kokį darbą – dvasinį ar regimą, iš pradžių įsitikink, ar tikrai jis yra daromas, siekiant įtikti Dievui. Kad suprastume, ar mūsų darbai patinka Dievui, mums gelbsti tokie požymiai: pradedantysis daro pažangą ugdydamasis nusižeminimo dorybę, vidurinysis baigia savo vidines kovas, o tobulajame pasireiškia Dievo Šviesos apstybė.
  18. Kai dangus tampa giedras, tuomet regime visą saulės šviesą. Taip pat ir siela, kuriai buvo atleistos nuodėmės ir ji tapo laisva nuo aistringų įpročių bei nuodėmingų minčių, be abejonės, ima regėti Dieviškąją Šviesą.