utenis 11

Monday, June 17, 2019

Šventadienio paraštėse

KĄ REIKIA PRISIMINTI, EINANT IŠPAŽINTIES?

Ar mintimis arba žodžiais esu kam nors linkėjęs, kad susirgtų?
Ar esu sąmoningai nepadėjęs sergančiajam: nesirūpinęs jo gydymu ar slauga, neturėjęs su juo kantrybės ir jam piktžodžiavęs?
Gal, neturėdamas kantrybės patarnauti sergančiajam, sugirdžiau jam neleistinai didelę raminamųjų vaistų dozę?
Gal bjaurėjausi sergančiais žmonėmis arba iš jų šaipiausi?
Gal šaipiausi iš senų žmonių?
Gal niekinau invalidus?
Gal gėdijausi, ypač viešai, padėti neįgaliam žmogui?
Gal analizavau, dėl kokių nuodėmių tas ar anas žmogus serga?
Gal kitų ligas laikiau sergančiųjų nuodėmių pasekmėmis?
Ar savo maldose prisimenu sergančiuosius, melsdamasis, kad jie greičiau pasveiktų?
Gal vengiau liudyti apie Dievo man sugrąžintą sveikatą ir kitas Jo suteiktas malones?
Gal kenkiau kitų sveikatai, juos apkalbėdamas, smerkdamas, žemindamas, naudodamas psichologinį ar net fizinį smurtą?
Gal buvau šiurkštus ir netaktiškas su sergančiais žmonėmis?
Gal trukdžiau kitų naktinį poilsį, keldamas triukšmą?
Gal, norėdamas pajuokauti, ką nors išgąsdinau?
Gal žaisdamas kitą sužalojau?
Gal ką nors raginau dalyvauti varžybose, galinčiose pakenkti sveikatai ar galinčiose sukelti traumas?
Gal pats užsiėmiau ar kitus skatinau užsiimti ekstremaliais žaidimais ar ekstremaliu sportu?
Gal kenkiau kitų sveikatai, jiems siūlydamas alkoholį, narkotikus ar netinkamus vaistus?
Gal kam nors padėjau susileisti narkotikų?
Gal skatinau rūkyti „žolę“?
Gal didžiavausi savo kūnu, jį lygindamas su kūnais kitų žmonių, kurie, mano manymu, nėra tokie gražūs kaip aš, kartu niekindamas, žemindamas ar šaipydamasis iš žmonių, turinčių antsvorį arba itin liesų?
Gal sportavau vien dėl to, kad prieš kitus galėčiau pasididžiuoti savo kūnu?
Gal, norėdamas „patobulinti“ savo kūno formas, vartojau hormonus ar kitas sveikatą žalojančias medžiagas?
Ar prašiau burtininkų pagalbos, norėdamas kam nors pakenkti?
Gal savo piktiems tikslams naudojau mėnesinių kraują?
Ar neatlikau kokių nors magiškų veiksmų, linkėdamas kitiems žmonėms nelaimių, ligų ar nesėkmių?
Ar nemėginau atlikti spiritizmo seanso?
Gal mintimis ar žodžiais šaukiausi velnio pagalbos?
Ar nebandžiau mintimis ar žodžiais kitus prakeikti?
Ar džiaugiuosi sužinojęs apie kitų ligas ir nelaimes?
Gal kankinau paukščius, gyvūnus ir gyvulius?
Ar neleistinai nežudžiau ar kitaip neskriaudžiau paukščių, naudingų vabzdžių, gyvūnų ir gyvulių?
Gal be reikalo niokojau gamtą?
Gal pasidaviau mintims apie savižudybę ar net bandžiau žudytis?
Ar neatlikau kokių nors nepagarbių veiksmų Dievo šventovėje?
Gal šventovėje pasidaviau šventvagiškoms arba nepadorioms mintims?
Gal piktžodžiavau prieš Dievą, šventuosius, jų paveikslus ar relikvijas?
Gal piktžodžiavau prieš kunigus, patarnautojus ar kitus tikinčiuosius?
Gal šventovėje triukšmavau, bariausi, broviausi pro kitus, kad pirmas priimčiau Komuniją ar gaučiau kitą patarnavimą?
Gal buvau nekantrus, eilėje laukdamas išpažinties ar susitikimo su kunigu?
Gal kitus kaltinau dėl to, kad jie „per ilgai“ atlieka išpažintį?
Gal šventvagiškai ar neišpažinęs visų nuodėmių priėmiau Komuniją?
Gal savo aukomis neprisidėjau prie šventovės išlaikymo?
Gal duodamas auką mintimis piktžodžiavau?
Gal aukodamas nebuvau dosnus, tačiau kitose gyvenimo srityse, ypač tenkindamas savo malonumus, lengvai išlaidauju?
Gal neužsakau šventųjų Mišių už savo gyvus ir mirusius artimuosius?
Gal niekinau kunigus ar vienuolius?
Gal kada nors atstūmiau Dievo kvietimą tapti kunigu ar vienuoliu?
Gal ką nors atkalbinėjau, kad netaptų kunigu ar vienuoliu?
Gal vogiau iš bažnyčių?
Gal nepagarbiai ir neleistinai elgiausi su liturginiais reikmenimis?
Gal išniekinau šventenybes?

„Kai prisiimame kito skausmą“

Valerijus RUDZINSKAS

KANČIA SUMAŽĖJA, KAI SURANDAME JOS
PRASMĘ
Praėjus keturiasdešimčiai dienų Svetlanai Dievas parodė savo gailestingumą: jai apie savo nelaimę pavyko pasikalbėti su patyrusiu dvasininku. Kunigas numatė, kad dabar širdies operacija nebus sėkminga. Jis pažadėjo už mažylį ištisus metus melstis. Vaiko tėvui ir motinai jis liepė reguliariai vaikeliui duoti Šventąją Komuniją, karštai už jį melstis, atidėti operacijos laiką, o patiems praktikuoti dvasinį gyvenimą (atgailauti, dalyvauti sakramentiniame gyvenime, nuolat užsakyti maldas šventovėse ir t. t.).
Po metų, šiam kunigui palaiminus, Svetlana sutiko, kad vaikelis būtų operuojamas. Nors gydytojų prognozės buvo liūdnos, viskas pavyko sklandžiai. Motina įsitikinusi, kad įvyko tikras stebuklas – vaikelis išgyveno ir atsikratė širdies ydos. Svetlana neabejoja, kad tai – Dievo gailestingumas, užtariant visiems, kurių užtarimo ji prašė.
Iš tiesų motinos malda gali ištraukti net iš jūros dugno. Mylinti širdis nesvyruodama dalijasi artimųjų kančiomis, ypač jei prieš juos jaučia kaltę. Toji auka ypač brangi Dievo akyse ir palenkia Jo gailestingumą.

Tęsinį skaitykite 2019 03 02 „Utenyje“

„Kai prisiimame kito skausmą“

Valerijus Rudzinskas

KANČIA SUMAŽĖJA, KAI SURANDAME JOS
PRASMĘ
Mes, dvasiškai silpni ir bejėgiai žmonės, nepasiekėme tokių aukštumų, kad neįstengtume lengvai dėl kitų aukotis, „duoti dvasinį kraują“, prisiimti kito ligą. Svetimas skausmas retai tampa mūsų skausmu. Tai daug kam įpareigoja, nes tuomet net ir menkiausias „oi“, nepasitenkinimas ar dejavimas tampa nuodėme.
Garsus austrų psichologas ir psichoterapeutas Viktoras Franklis perėjo vokiečių konclagerių siaubą ir asmeniškai patyrė pažeminimų, ligų bei alkio naštą. Jo įsitikinimu, kai žmogus susiduria su nepakeliama ir nebepataisoma situacija (pvz., neoperuotinu vėžiu), likimas dovanoja paskutinę galimybę pajusti giliausią gyvenimo prasmę, nes visų svarbiausia – mūsų požiūris į kančią ir pozicija, kaip mes tą kentėjimą prisiimame. Kančia kažkokiu būdu liaujasi būti kančia, kai tik surandama jos prasmė, tarkime, pasiaukojimo prasmė.

Tęsinį skaitykite 2019 02 23 „Utenyje“

„Kai prisiimame kito skausmą“

Valerijus RUDZINSKAS

Tęsinys. Pradžia 2018 12 29

DVASINIS KRAUJAS
Prasidėjo liturgija. Ligonė atsisėdo kampe ant suoliuko ir nutarė neišeiti iš cerkvės, kol nepasibaigs pamaldos. Iš pradžių atrodė, kad skausmas stiprėja. Veidu tekėjo prakaito srovelės, susimaišiusios su ašaromis. Staiga ji pajuto, kad skausmas mažėja, o netrukus ir visai išnyko. Liko vien silpnumas. Tikintieji ėjo bučiuoti kryžiaus. Motina Mitrofanija atėjo paskutinė ir norėjo senoliui padėkoti. Tačiau, pažvelgusi į jį, nustėro iš siaubo – jo veidas stipriai ištino, tik didžiulėmis pastangomis jis ištvėrė skausmą. Išgydytoji susivokė, kad tėvas Sabba sau prisiėmė jos ligą. Tuomet ji puolė ant kelių ir meldė: „Tegul liga nuo jūsų vėl sugrįžta man.“ Tačiau senolis nuėjo už altoriaus...

KAI KANČIA TAMPA PALAIMINIMU KITIEMS
Pasitaiko, kad liga gali tapti palaiminimu kitiems. Visi esame girdėję apie įvairius žmones, kurie, patyrę sunkią ligą, ima atjausti kitus, skatina labdaringas akcijas, stato ligonines, atlieka daug gerų darbų...
Tarybiniais laikais, kai susirgdavo koks nors aukštas politinis veikėjas, tai iš biudžeto būdavo skiriamos papildomos lėšos naujiems ir veiksmingiems diagnozavimo bei gydymo metodams kurti.
Kai TSRS Ministrų Tarybos pirmininko A. N. Kosygino žmona susirgo vėžiu, ją gydė patys geriausi šalies gydytojai, jai sukurdami ypač privilegijuotas sąlygas. Tačiau vėžys pasirodė stipresnis. Moteris patyrė metastazių sukeltas kančias. Mirdama ji išgavo savo vyro pažadą, kad jis pastatys Visasąjunginį onkologijos centrą. A. N. Kosyginas pažadą ištesėjo... Galima tvirtinti, kad A. N. Kosygino žmona savotiškai prisiėmė kitų onkologinių ligonių kančias ir troško jas palengvinti...
Panašių istorijų galime rasti labai daug...
– Tėveli, – tarė mirštanti mergaitė, – kiek pinigų tu išleidi man per metus?
Jos tėvas buvo pasaulietiškas žmogus, negalvojantis nei apie Dievą, nei apie amžinąjį gyvenimą, visiškai paniręs į pasaulio rūpesčius. Dabar, matydamas, kad jo dukrelė miršta, buvo labai sukrėstas.
– Ach, mano vaikeli, nekalbėk man apie tai! Kam skaičiuoti tas išlaidas? Dėl tavęs išleisčiau šimtą kartų daugiau, jei tik tu liktum su manimi...
Tačiau mergaitė maldavo:
– Tėti, pasakyk. Aš noriu žinoti.
– Na, jei taip, – pagaliau nusileido tėvas, – tuomet pasakysiu tau apytikrę sumą.
Tėvas įvardijo labai didelę pinigų sumą. Mergaitė nutilo. Ji apie kažką giliai mąstė. Pagaliau silpnu balseliu, kuris netrukus turėjo visai užgesti, dukrelė tarė:
– Tėveli, pažadėk man, kad po mano mirties tu kasmet tokią pat pinigų sumą išleisi kitiems vaikams, kurie gyvena varganiau, nei gyvenau aš, ir kurie neturi tokio gero tėvelio kaip mano... Tėti, ar išpildysi mano prašymą?
Tėvas labai sunerimo dėl tokių dukters žodžių, tačiau tvirtai pažadėjo, kad prašymą išpildys.
Kas iš to išėjo? Štai kas: pasaulietiškas, ligi šiol kitiems abejingas žmogus iš pagrindų pasikeitė. Jis buvo be galo turtingas, o daugiau vaikų neturėjo. Tačiau mergaitės žodžiai privertė jį susimąstyti, kaip turėtų panaudoti savo turtus. Jis pastatė vienus, o vėliau dar kelis namus, kuriuose daugybė nelaimingų našlaičių surado laimingą gyvenimą. Pats žmogus pasidarė geresnis ir laimingas – jis tapo Jėzaus Kristaus sekėju. O visa tai nutiko dėl kilnios minties. Minties, kurią išsakė mirštanti mergaitė.
Ir mes turime sėti geras mintis, kad nupjautume gerų darbų derlių.

SIŲSDAMAS LIGĄ, DIEVAS VIENIEMS LEIDŽIA MIRTI, KITIEMS IŠGELBSTI GYVYBĘ
Yra viena paslaptis, į kurią atsakymą težino tik Dievas, kodėl kitąkart siųsdamas ligą Jis vieniems leidžia mirti, o kitus, atvirkščiai – nuo mirties išgelbsti?..
Prancūzė stiuardesė Izabelė Sarjan iš visos širdies dėkojo nepažįstamajam, prie jos namų durų numetusiam mandarinų žieveles. 2000 m. moteris turėjo skristi „Yra Franc“ lėktuvu, sudužusiu praėjus vos kelioms minutėms po pakilimo.
Diena stiuardesei nebuvo sėkminga. Iš pradžių ji įsipjovė pirštą, po to sūnui pakilo temperatūra. Tuomet Izabelė paprašė savo motiną pagloboti sūnų, bet ši, paslydusi ant mandarinų žievelės, numestos prie namų durų, susilaužė koją. Tik tada stiuardesė paprašė savo viršininko, kad ją pakeistų. Vos ji tai padarė, nelaimės liovėsi persekioti jos šeimą... Izabelė išsaugojo savo gyvybę. Tuo pat metu nė vienas lėktuve skridęs žmogus neišgyveno...

„Kai prisiimame kito skausmą“

NEPAPRASTOS
SERAFIMO SAROVIEČIO ISTORIJOS
Senolis visam gyvenimui liko susikūprinęs ir vaikščiojo, pasiremdamas kirvakočiu. Vis dėlto jis savo kankintojams atleido ir prašė jų nebausti. „Priešingu atveju, – sakė jis, – aš išeisiu iš Sarovo vienuolyno ir pasitrauksiu į kitą vietą.“ Tėvas Serafimas kerštą paliko Viešpačiui, o Dievo rūstybė išties netruko pasiekti plėšikus: gaisras sunaikino jų namus. Tuomet jie patys atėjo pas senolį ir su ašaromis meldė atleidimo.
Štai tokia savų kančių kaina palaimintasis blogį pavertė gėriu. Žinodamas, kas neregimai vadovauja piktadariams, jis atsisakė žmonėms keršyti. Uždengęs jų nusikaltimą meile, negandą pavertė pasiaukojančiu žygdarbiu, kad tik išsaugotų Dievo malonę. Kokia gili pamoka mums!..
Serafimo-Divejevsko moterų vienuolyno metraščiuose yra ypač jaudinantis ir svarbus pasakojimas apie Jelenos Vasiljevos Manturovos mirtį. Kai jos tikras brolis Michailas, ištikimas palaimintojo Serafimo Saroviečio mokinys, sunkiai susirgo, senolis pasakė vienuolei Jelenai: „Mirti jam reikia, motinėle, tačiau jis man dar reikalingas mūsų vienuolyne. Taigi iš nuolankumo priimk sprendimą: tu mirk vietoj Michailo Vasiljevičiaus!“ – „Palaimink, tėve!“ – nuolanki atsakė vienuolė. Po to palaimintasis ilgai su ja kalbėjo. „Tėve, aš bijau mirties“, – prisipažino Jelena Vasiljeva. – „Ko gi mums baimintis mirties, mano džiaugsme?! – guodė ją senolis. – Mums su tavimi mirtis bus tik amžinasis džiaugsmas.“
Vienuolė Jelena peržengė šventojo celės slenkstį ir parkrito. Palaimintasis sugrąžino jai jėgas, tačiau, vos tik grįžusi į savo vienuolyną, ji atgulė į patalą, sakydama: „Dabar aš jau nebepakilsiu!“ Melsdamasi prieš ikoną, Jelena Vasiljevna patyrė nuostabius regėjimus. Dangaus Karalienė parodė jai dangiškuosius namus. Po kelių dienų ji ramiai mirė, sulaukusi 27 metų amžiaus, paklusdama Serafimui Saroviečiui. Palaimintoji Jelena priskirta prie šventųjų.

DVASINIS KRAUJAS
Dar vienas pavyzdys iš kitos to paties vienuolyno sesers – palaimintosios Praskovijos Ivanovnos Sarovietės gyvenimo. Į kitą pasaulį ji žengė be galo skausmingai. Kai kurie nesuvokė, kodėl didžio šventumo vienuolė taip sunkiai ir ilgai kenčia. Tačiau kažkuriai iš vienuolyno seserų buvo apreikšta, kad „priešmirtinėmis kančiomis ji išvadavo iš skaistyklos savo dvasinių vaikų sielas“. Kai ji mirė, viena vienuolė Peterburge regėjo, kaip šventosios siela pakilo į dangų. Palaimintoji mirė 1915 m., sulaukusi 120 metų amžiaus...
Norėdamas padėti žmonėms, nuostabus mūsų laikų vienuolis, senolis Pasijus Svetogorietis, duodavo savo „dvasinį kraują“. Visas jo gyvenimas – nepaliaujamas atidavimas, „savęs išsunkimas“, nesavanaudiška auka, atliekama visais įmanomais būdais ir visomis aplinkybėmis.
„Kol žmogus daro gera, – mokė senolis, – kol jis „sudega“, jis ir pats visas būna geras. Jis pats iš savęs „išmeta“ save patį, tai yra nekreipia į save dėmesio. Kada kitų žmonių problemas jis prisiima sau, jokių asmeninių problemų jam nebelieka... Dievas ypač girdi maldas to, kuris, pats kentėdamas, meldžiasi ne už save patį, o už kitus.“
Vienuolis užjautė visus sergančiuosius, o ypač kamuojamus onkologinių ligų. Konicos mieste jis sutiko mergaitę, vardu Chrizanta. Jai buvo nustatytas žarnyno vėžys. Virš jos darydamas kryžiaus ženklą, senolis tyliai šnabždėjo: „Mano Kristau, atiduok man jos vėžį.“ Aukščiausiasis neatmetė šio prašymo, ir gyvenimo pabaigoje senolis susirgo vėžiu.
Atsakydamas į savo dvasios vaikų klausimus, kodėl jis nesimeldžia, prašydamas išgijimo, Dievo tarnas nuoširdžiai tarė: „Ką? Apgaudinėti Dievą? Juk aš pats Jį prašiau, kad siųstų man šią ligą...“ Kai gydantis gydytojas su liūdesiu pranešė, kad metastazės pasiekė kepenis, ištvermingas vienuolis nusišypsojo ir tarė: „Kepenys... mane palydėjo iki septyniasdešimties metų, o dabar visu greičiu, kiek tik gali, mane siunčia į ten, į kur man reikia keliauti. Dėl to nesijaudinkite: jaučiuosi puikiai.“
Anot senolio Pasijaus liudijimo, ligos atnešė jam daugiau dvasinės naudos nei visos pastangos, laikantis vienuoliško gyvenimo tvarkos ir apsimarinimų. Jam teko ištverti daugybę operacijų, chemoterapijos kursus ir kankinančią agoniją. Prieš mirtį atgavęs sąmonę, jis gęstančiu balsu ištarė: „Kankinystė, tikra kankinystė.“ Dievo tarnas iškeliavo pas Viešpatį 1994 metais...
Priklausomai nuo Dievo valios ir aplinkybių, liga kai kada pasitraukia nuo ligonio ir apninka sveikąjį ne per eilę metų, o mirksniu.
Senolio vienuolyno Sabbos Ostapenko dvasinė dukra vienuolė Mitrofanija pasakojo, kaip kartą stipriai persišaldė ir nerado vietos nuo nepakeliamo dantų skausmo. Kelias naktis ji nesumerkė akių. Jausmas buvo toks, tarsi galvoje būtų paleista elektros srovė. Veidas ištino ir jokie vaistai nepadėjo. Galų gale, sutelkusi milžiniškas pastangas, ji atėjo į vienuolyno cerkvę, kur kunigavo tėvas Sabba. Vienuolė paprašė, kad jis už ją pasimelstų. „Prisiminsiu dabar“, – pažadėjo jis.

„Kai prisiimame kito skausmą“

Valerijus Rudzinskas

MICHAILO DMITRUKO LIUDIJIMAS
Tačiau iš tiesų mokslininkai nesukūrė nieko naujo. Ši žmogaus galia jau žinoma nuo gilios senovės. Šventiesiems užtariant maldomis pasveikdavo beviltiški ligoniai. Tomis maldomis net mirusieji būdavo prikeliami. Teisiųjų palaiminimas būdavo perduodamas ištisoms kartoms, jei tik jų palikuonys būdavo verti savo dvasingų protėvių.
Kita vertus, kai apaštalas prakeikė sutuoktinius, apgaulės būdu slėpusius pinigus nuo Dievo Bažnyčios, jie abu krito negyvi. Ir nors, palyginti su apaštalais, burtininkai teturi tik uodo galią, vis dėlto jos kai kada užtenka, kad vienu žodžiu žmogų būtų galima nužudyti per atstumą, jei tas žmogus nėra saugomas Dievo malonės...“

Tęsinį skaitykite 2019 02 02  „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Pavydus vyras savo žmonai:
    – O už milijoną dolerių tu permiegotum su, tarkim, kad ir Briusu Vilisu?
    Įpykusi žmona:
     – Permiegočiau, jei tik sugebėčiau tiek surinkti...
***
    – Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?
    – Mintyse...
***
    – Atidarykite, policija!
    – O tai kokio velnio jūs ten užsidarėte?

 

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas