Šventadienio paraštėse

TU GALI

Details

Published: Friday, 31 August 2018 08:25

Valerijus Rudzinskas

Nustebau, koks dosnus Kūrėjas. Pro debesų plyšius gausiai žarstydamas aukso, sidabro ir deimantų lobius Jis išpuošė mišką bet kurioje vietoje net nesusimąstydamas, ar kas nors pastebės baltąjį sniego stebuklą. Ženk kur nori: kasdien atsinaujinantis metų pradžios veidas nepakartojamas. Medžiai savo rankose laiko žiemą, sklidiną begalinės ramybės, bet kartu ir grėsmingą, primenančią, kad reikia išmokti priimti bet kokį netikėtumą, gyvenimo pokštą, būti pasirengus viskam. Tačiau šiandien po vakarykštės pūgos nurimęs ir pusnynuose besiilsintis vėjas nebent akimirkai atsibunda, kai brisdamas per giliausią sniegą užmini ant jo keteros. Staiga saulės spindulys nusliuogė balto, niekieno pėdų nepaliesto tako paviršiumi. Tą minutę išvydau besišypsančias Kūrėjo akis, raginančias džiaugtis gyvenimu. Prisiminiau vieno poeto mintį apie begalinį Viešpaties dosnumą, patenkinantį mūsų troškimus ir vėl grįžtantį nė kiek nesumažėjusį. Tad dėkoju už šią dieną ir savo širdį dedu prie Viešpaties kojų. Žinau: rytoj, jei tik panorėsiu, galėsiu patirti naują stebuklą, įrašytą Dievo dovanojamose staigmenose. Todėl ir tave noriu padrąsinti – jei tu iki šiol nepastebėjai Kūrėjo meilės, atmink: Jis ilgisi tavęs žiemos pasakoje, žvelgia į tavo širdį iš bet kurios snaigės, laukia kiekvieną akimirką. Jo kantrybė neturi ribų. Nė kiek neabejoju, kad vieną dieną į Jo meilę tu atsakysi savąja. Pagaliau kokia didžiulė laimė, kad tu esi: ką Viešpats mylėtų, jei tavęs nebūtų?
*
Kuomet baigsis šio pasaulio laikas, kai į žemę ateis pasaulinis ruduo ir Dievas pasiųs angelus pjūčiai, ką jie atras nevaisingose mūsų širdžių dirvose? O juk šis laikas kiekvieną mūsų aplanko asmeniškai dar iki galutinės pjūties meto. Tačiau nereikia nuliūsti. Žiūrėkite, Sėjėjas vis dėlto sėja ir ant akmenų, ir tarp pakelių erškėčių. Vadinasi, Jis turi bent menkiausią viltį sulaukti kokio nors derliaus net ir tokiame, atrodytų, nevaisingame lauke. Iš šventųjų gyvenimų žinome, kaip dažnai siela, atrodžiusi galutinai užvaldyta nuodėmės, apakinta aistrų, užsispyrusi piktame, tapdavo taiki lyg balandis, sklidina vaisingų jėgų, laisva nuo piktojo priemaišų ir galinčios ją nustelbti svetimos sėklos.

Tęsinį skaitykite 2018 09 01 „Utenyje“

TU GALI

Details

Published: Friday, 24 August 2018 08:34

Valerijus Rudzinskas

Tu žemėje gali būti tarsi ugnis, kuri save dovanodama siunčia šilumą. Tačiau tavo išdalyta šiluma neprapuls veltui: pasėta kituose plėsis sušildydama pavargusiuosius gyvenimo ledynuose.
*
Pats tiesiausias kelias, kuriuo Dievas ateina į mūsų gyvenimą, – pakelių žmonės, kviečiami į puotą.
*
Savo darbais gali įrodyti, kad artėji prie Dievo, o Jis prie tavęs. Pradžioje užtenka bent troškimo.
*
Kartą bandžiau įsiklausyti, kaip pateka saulė, mėnuo ar žvaigždės. Ankstyvą rytmetį ar naktį išgirdau ramybę. Pajutau tavo plakančią širdį. Joje prakalbo tavo siela. Tą akimirką supratau, kad tu turi jėgų gyventi, tik gal niekas tau šito nesakė. Tačiau dabar tau rašau norėdamas ištarti, kad be tavo džiaugsmo liūdi žvaigždžių akys, tavo ramybės reikia saulei, tavo vilties ilgisi visa kūrinija, o šalia esantieji laukia bent lašelio meilės.
*
Žinau, ką reiškia padėtis be išeities. Kartais tampame nepakeliamai sunkių aplinkybių kaliniais, kai nėra jėgų nei gyventi, nei mirti. Vargu ar tokiomis minutėmis galima ką nors patarti. Sutikę šiuos brolius netuščiažodžiaukime. Tylėdami apkabinkime ir priglauskime prie krūtinės. To užteks.

Tęsinį skaitykite 2018 08 25 „Utenyje“

POŽIŪRIS

Details

Published: Friday, 17 August 2018 10:05

Kokios skirtingos žmogaus ašaros! Tos, kurios atsiranda iš baimės, guodžia, o tos, kurios kyla iš meilės, praneša, kad mūsų malda yra išgirsta. Taip kaip vanduo pamažu pilamas ant ugnies ją užgesina, taip ir nuoširdaus verksmo ašara numalšina bet kokią susierzinimo ir pykčio ugnį. Kas niekada nenustoja verkti ilgėdamasis Dievo, tas nė vieną dieną savo dvasia nesiliauja džiūgauti. Tačiau kurio kūnas kasdien džiūgauja, to laukia amžinasis verksmas.
*
Šventuosius kalbėti išmokė kentėjimai. Kentėjimai padėjo atrasti tylos palaimą. Jie atidengia skausmingą ir palaimintą vienatvės veidą, o neviltyje moko auginti tikėjimą. Į šipulius sudaužydami mūsų širdis jie atkakliai dėlioja jas iš naujo. Kančios mokykloje sutverta širdis priartėja prie dieviškosios širdies begalybės. Nuo tada imame džiūgauti, kad kančia atskleidė mumyse tai, kas iš tiesų daro mus Dievo vaikais.

Tęsinį skaitykite 2018 08 18 „Utenyje“

TU GALI

Details

Published: Friday, 27 July 2018 10:16

JEI

Jei nori, kad kančia pamažu apleistų tavo namus – mokykis visiems atleisti pradėdamas bent nuo tų, kurių nepažįsti, o tik iš kalbų ar žiniasklaidos sužinai apie tikras ar išgalvotas jų nuodėmes, nes kitais besipiktindamas nuteisi pats save.
*
Sukurtasis pasaulis kiekvieną akimirką dovanoja nesiliaujantį gyvybės judesį, besišaukiantį atsako tavo sieloje. Jei šio judesio nejauti – atėjo laikas gydyti sergančią širdį. Jei siela neturi jėgų atsiliepti į kūrinijos šauksmą, ji neįstengs pažinti Kūrėjo. Teatsiveria tavo dvasios durys, kad Kūrėjo Dvasia aplankytų ir troškimą gyvent dovanotų!
*
Jei gali būti balsu pavasarį sprogstančio ar rudenį lapus numetančio medžio, vadinasi, dar tavyje gyvuoja rojaus prisiminimai. Koks džiaugsmas įsileisti į save gamtos laimę ir joje švęsti gyvenimą!
*
Jei iš tiesų trokšti padėti kenčiančiam žmogui – kuo mažiau kalbėk. Tik prieš tai maldoje išgrynink savo širdį ir atsivesk kenčiantįjį į Viešpaties Akivaizdos slėpinį tyloje. Leisk, kad Dievo meilė per tave apkabintų paliestąjį skausmo ir dėkok už stebuklą regėdamas priimtą ir išgyventą Dievo artumą.
*
Jei manai esąs nepataisomas ir beviltiškas, negaliu uždrausti tau taip galvoti. Tik pasilieku sau teisę manyti kitaip, nes žinau, kad Dievo meilė nepalyginamai didesnė už tavo beviltiškumą. Šios meilės šviesa leidžia man patikėti tavimi ten, kur tu pats jau nebeturi jėgų tikėti.
*
Jei Dievo šviesa nuskaidrins širdį, tu nematysi kito žmogaus ligų, nuodėmių ir viso to, dėl ko iki šiol stokojai jėgų mylėti savo artimą.
*

TU GALI

Details

Published: Friday, 20 July 2018 10:29

Valerijus Rudzinskas

GAILESTINGUMAS
*
Kai kurie žmonės įsipareigojo įvairiems apsimarinimams bei atsižadėjimams, kad patirtų nuodėmių atleidimą, bet blogio neprisimenantis žmogus juos yra seniai aplenkęs, nes pikto neprisiminimas ir yra tikroji atgaila. Ko gero, Lotas buvo išgelbėtas todėl, kad gyvendamas tarp nuodėmingų žmonių niekada jų nesmerkė. Tu gi nustosi teisti nusidedančiuosius, jei visada prisiminsi, kad Judas buvo tarp Jėzaus mokinių, o plėšikas tarp žmogžudžių, tačiau per vieną akimirką įvyko nepaprastas jų abiejų pasikeitimas. Taigi, kas sunaikina savyje pyktį, tas gauna nuodėmių atleidimą, kas prie jo prilimpa, tas praranda Dievo gailestingumą.
*
Ne tada sužinosi, kad išsigelbėjai nuo dvasinio supuvimo, kai pasimelsi už tave įžeidusį ar už blogį atlyginsi gėriu, ar pakviesi tau pikta linkintį į vaišes. Tačiau tada, kai išgirdęs apie tai, kad jis patyrė kokią nors sielos ar kūno nelaimę, imsi jo gailėti kaip savęs paties ir apsipilsi ašaromis.
Dažnai daug ir gražiai kalbame apie gailestingumą, atkakliai patys jo siekiame, tačiau kai ateina diena, išmėginanti, kiek iš tiesų esame gailestingi kitiems, atsiduriame egzamino neišlaikiusių ir jokio pasitikėjimo nekeliančių mokinių vietoje. Nesugebėdami atleisti pamirštame, kad ką nors teisdami begėdiškai vagiame vien Dievui priklausančią teisę, o smerkdami – į pražūtį stumiame savo sielą. Todėl palaiminti tie, kurie dėl kito nusidėjimų verkia, o dėl sėkmės džiūgauja. Jie jau patyrė Viešpaties gailestingumą ir moka juo dalytis.

Read more: TU GALI