Šventadienio paraštėse

„Ištirk save anksčiau, negu būsi teisiamas, ir aplankymo metu rasi atleidimą“

Details

Published: Friday, 03 November 2017 09:26

Valerijus Rudzinskas

Rudeniui įpusėjus, noriu pasidalyti su jumis mintimis apie džiaugsmą ir pasitikėjimą Dievo Gailestingumu... Kad gyventume laimės saloje ir išsaugotume vidinę ramybę, turime ryžtis neabejoti, jog Dievui esame be galo svarbūs, atpirkti brangiausiu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Krauju. Žinią apie Gailestingumą kasdien nešiodami širdyje, patirsime begalinę palaimą. Tad išmokime laikytis pozityvios bendrystės su Dievu nuostatos...
Retsykiais į mano telefoną man žinomi ir nežinomi žmonės atsiunčia piktų, žeminančių, šmeižiančių ir priekaištaujančių žinučių. Tačiau aš renkuosi gyvenimo džiaugsmą, nes sutinku tūkstančius drauge su manimi besidžiaugiančių žmonių! Taip kaip grožį rudenį praradusiai augmenijai lemta sunykti, taip laike sunyksta viskas, kas mėgina mane nuliūdinti.
Rinkdamasis džiaugsmą, ateinu į rudens šventę, žinodamas, kad mano širdis dainuoja, o siela laisva nuo bet kokio liūdesio, nes nesisavinu nepagrįstų priekaištų, nesusigūžtu, sutikęs išplėstas pavydo akis, žeminimai jau seniai mane užgrūdino, šmeižtai – nelaimingųjų sielos maistas! Mano gyvenimo šventėje visi šie dalykai beverčiai! Gyvenimo šventėje man kelią nušviečia Gailestingumas – mano Viešpats ir mano Dievas, neapleidžiantis manęs nei dieną, nei naktį, lydintis visur ir visuomet. Todėl ruduo ir visas gyvenimas teikia man džiaugsmą! Ir jokia jėga iš manęs šio džiaugsmo neišplėš!..
Linkiu kiekvienam švęsti rudenį džiaugsmingai, nes, rinkdamiesi džiaugsmą, renkatės laimę! Rinkdamiesi džiaugsmą, renkatės Dievo Gailestingumą! Rinkdamiesi džiaugsmą, tampate Gailestingumo liudytojai bei nešėjai visiems, Jo stokojantiems...
Šiandien ir visais laikais žmonėms reikia patikėti Dievo atleidimu. Atgaila ir priimtas dosniai teikiamas atleidimas – vieninteliai sielos vaistai, mūsų džiaugsmą padarantys tobulą.
Krikščioniškame pasaulyje garsus maldos vyras Roger J. Morneau nurodo tris kliūtis, trukdančias daugeliui tikinčiųjų priimti Dievo teikiamą atleidimą bei Jo norą girdėti mūsų maldas.

Tęsinį skaitykite 2017 11 04 „Utenyje“

Atsisveikinimo pasveikinimas

Details

Published: Friday, 27 October 2017 08:43

Su paskutiniaisiais gelsvaisiais rausvaisiais klevų lapais, su vaiskiausiomis rudenio spalvomis, pirmosiomis šalnomis, su gervių virtinių klykaujančiu atsisveikinimu „iki“... dar taip nesinori sutikti. Lyg kokia praraja, lyg giliausia duobė kažkur po širdimi veriasi tuštuma ir begalinis ilgesys tų, kurie jau buvo, savo nukeliavo, savo nugyveno, nutilo. Kurie tylos miestuose ir miesteliuose esti. Kurie Aukštybių pievose dabar. Taip tikime, taip bandom tikėti, taip mėginam užjausti vildamiesi, kad Kažkada ir Kažkur vis tiek susitiksim. O susitikimas kaip vanduo ir kaip kraujas – būtinas, trokštamas – mūsų, iš mūsų ir mums.

Tęsinį skaitykite 2017 10 28 „Utenyje“

„Ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis – viskas jūsų“

Details

Published: Friday, 13 October 2017 08:21

Valerijus RUDZINSKAS

Žygimantas Liauksminas aprašo Kauno stalininko Stanislovo Dzevaltovskio pasiruošimą mirčiai (1654 m.). Bajoras nebijojo mirti, nes visuomet šalia turėjo Dievą. Prieš mirtį sukvietė savo kaimynus ir verkdamas atsiprašė, jeigu ką nors buvo įžeidęs. Tada palaimino vaikus, atliko išpažintį, atliko atgailą, priėmė Švč. Sakramentą, Ligonių patepimą ir numirė.
LDK iždo raštininko Ignoto Lopacinskio tėvas Leonas prieš mirtį (1732 m.) sukvietė ne tik artimuosius, bet ir kaimynus, atski­rai palaimino kiekvieną vaiką, priėmė sakramentus. Tačiau paskutines gyvenimo akimirkas norėjo praleisti tik su dvasininku.
Mirčiai būdavo ruošiamasi ne tik sunkios ligos metu, bet ir pasitinkant gyvenimo išbandymus. Dažnai mirčiai pasirengdavo (atlikdavo išpažintį, priimdavo Švč. Sakramentą, surašydavo testa­mentą) moterys prieš gimdymą, kuris ne taip jau retai gimdyvei galėjo baigtis mirtimi. Štai po nesėkmingo gimdymo Didįjį ketvir­tadienį dvidešimt trejų Barbora Radvilaitė-Kiškienė (1614 m.) visą savaitę silpo, po to atliko išpažintį, priėmė Švč. Sakramentą ir Ligonių patepimą ir mirė dešimtą dieną po gimdymo.
Pamaldžiai Vilniuje numirė ir valdovė Cecilija Renata. Ypač sunkiai nėštumą pergyvenusi ir gimdyti besiruošianti Cecilija Renata 1644 03 23 Vilniuje priėmė Ligonių patepimą ir Švč. Sakramentą, atsiduodama Dievo valiai, tačiau naktį pagimdė negyvą kūdikį, o kitą dieną mirė. Pati karalienės mirtis taip pat buvo neįprasta. Po gimdymo ji taip nusilpo, kad nualpo. Vėliau prabudo, skundėsi galvos skausmu ir... pradėjo dainuoti, ko, Radvilos teigimu, anksčiau nedarydavo. Paskutinėmis minutėmis nebesugebėjo pažinti net artimiausių tarnaičių, nors dar norėjo pašnekėti su karaliumi. Vėliau kreipėsi į šv. Ceciliją, savo dangišką globėją, ir numirė.

Tęsinį skaitykite 2017 10 14 „Utenyje“

„Ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis – viskas jūsų“

Details

Published: Friday, 06 October 2017 08:16

Valerijus Rudzinskas

Man ne kartą teko skaityti tarptautiniu mastu pripažinto pamokslininko, apdovanoto pranašišku autoritetu, knygas. Kaip ir šventajai Faustinai jam ne kartą kalbėjo Viešpats ir dauguma krikščionių pripažįsta, kad viskas, ką liudija šis pamokslininkas, yra labai rimta. Maždaug prieš porą dešimtmečių šis pastorius aprašė tai, ką mūsų dienomis matome pasaulyje, o tai primena, kad turi vykti vertybinės permainos ir mūsų mąstyme, nes Dievas pradėjo pasaulio teismą. Todėl ir mirčiai privalome rengtis ypač kruopščiai.
Žiūrėkime, kokios katastrofos krečia visą pasaulį. Deja, čia tik pradžia. Įsidėmėkite: čia tik pradžia!
Rick Joyner perspėja, kad ir toliau Žemė bus purtoma ir drebinama. Pačių di­džiausių negandų laikai nuvilnys per žemę lyg di­džiulės jūros bangos. Tačiau tie, kurie pažįsta Jėzų, neišsigąs. Jie stovės prieš riaumojančias jūras ir sakys: „Nurimkite!“ Ir jūros nurims. Net ir mažiau­sias iš Jo mažiausiųjų bus lyg milžiniška ramybės tvirtovė, atlaikysianti visa, kas užeis. Iš pradžių Jo šlovė bus apreikšta Jo žmonėms, o vėliau ir per juos. Net ir kūrinija Jį atpažins Jo žmonėse ir pa­klus jiems taip kaip Jam...

Tęsinį skaitykite 2017 10 07 „Utenyje“

„Mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“

Details

Published: Friday, 29 September 2017 08:37

Valerijus RUDZINSKAS

Esama daugybės liudijimų apie tai, kaip mirusieji duoda apie save žinią, tuo pat metu primindami, kad mes, kol esame gyvi, turime imtis atsakomybės už pasirenkamus kelius...
Rytų Bažnyčios arkivyskupas Nilas savo užrašuose pasakoja tokią istoriją:
„1871 m. nuo choleros mirė arkivyskupo choro giedotojas, sulaukęs 24 metų amžiaus. Po devynių dienų nuo jo mirties jis arkivyskupui prisisapnavo. Arkivyskupas, trumpai su juo pakalbėjęs, paklausė:
– Kaip tu dabar jautiesi?
– Man sunku, - atsako giesmininkas.
– Kaip būtų galima tau padėti? – paklausė arkivyskupas.
– Melskitės už mane. Štai dar iki šios dienas niekas už mane mirusį nepaaukojo Mišių.
– Išgirdęs tuos žodžius, labai susijaudinau, – rašo arkivyskupas, – ėmiau atsiprašinėti mirusiojo ir pažadėjau nieko nedelsdamas jo prašymą išpildyti, ką ir padariau...“
Šiandien mūsų visuomenėje piktoji dvasia daro viską, kad nukreiptų žmonių dėmesį nuo pasirengimo mirčiai, o nepasirengusius sučiuptų savo gniaužtuose. Mes nustojome žavėtis dvasiniu gyvenimu. Apskritai nemokame džiaugtis gyvenimo dovana... Kai kuriomis aplinkybėmis verta prisiminti rūsčius apaštalo Pauliaus žodžius, labai tinkamus nūdienos žmonėms:
„Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie – Dievo nekenčiami šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi.
Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1, 28 – 32)... Kitaip tariant, tai žmonės – praradę gyvenimo džiaugsmą ir besistengiantys jį atimti iš kitų...
Profesorius Peter Kreeft primena, kad viduramžių žmonės atrodo tarsi žaislų neregėję valstiečiai lūšnose, – o jie vis tiek buvo susižavėję. Progų pagarbiai baimei ir nuostabai būta apsčiai: gimimas, mirtis, meilė, šviesa, tamsa, vėjas, jūra, ugnis, saulėtekis, žvaigždė, medis, paukštis, žmogaus protas. Taip pat – Dievas ir Dangus. Bet visa tai nepasikeitė, pasikeitėm mes. Visata netapo tuščia, o mes – pilni; visata tebėra pilna, o mes ištuštėjome, tapome nejautrūs jos pilnatvei, mūsų širdys atšalo.

Read more: „Mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“