utenis 11

Saturday, February 17, 2018

Šventadienio paraštėse

„Mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“

Valerijus RUDZINSKAS

Kas yra pragaras? Biblija sako, kad pragaras – tai aimanų, verksmo ir dantų griežimo vieta. Biblija tvirtina, kad pragaras – reali vieta. Pragaras – tai ne sutrikusios vaizduotės padarinys.
Jūs paklausite, kur yra pragaras? Vienas žmogus paklausė krikščionį: „Jei yra pragaras, tuomet kur jis yra?“ Krikščionis atsakė: „Jis yra gyvenimo, nugyvento be Kristaus, pabaigoje.“ Tai – geras atsakymas...
Vienuolis basasis karmelitas šv. Juozapo Jonas Marija savo Gerosios mirties vadovėlyje (1665 m.) pateikė aštuonias gana dažnai aptinkamas juslių kančias: lytėjimo (baisus karštis), skonio (alkis, dūmai), kvapo (smarvė), klausos (triukšmas), regėjimo (velniai ir pabaisos), atminties (malonių atsiminimų neprisiminimas), sąmonės (Dievo praradimo amžinai supratimas), valios (nuolatinė nea­pykanta viskam).
Mykolas Alšauskis, xviii a. vid. aprašydamas pragarą, vardijo aštuonias didžiausias kančias – didžiulį karštį, didelį šaltį, gausybę kandančių kirminų, baisią smarvę ir dūmus, nuolatinį alkio pojūtį, tamsą, nesibaigiančią velnių buvimo šalia baimę ir Dievo užtarimo praradimą.
Pragaro baimė – išganinga priemonė nuolat atminti mirtį ir tinkamai jai pasiruošti...
Mindaugas Paknys monografijoje „Mirtis LDK kultūroje“ („Aidai“, 2008) nuodugniai išnagrinėjo ankstesnių laikų lietuvių ir kitų Europos tautų atsakomybę rengiantis mirčiai ir pastangas nepakliūti į pragarą...
Anot M. Paknio, krikščionybėje nuolat deklaruojamas žmogaus gyvenimo trum­palaikiškumas, o mirtis suprantama kaip natūralus perėjimas į amžinąjį gyvenimą. Vis dėlto dažniausiai būsimos mirties kančios neapraudamos, dėl jų neverkšlenama – atvirkščiai, stengiamasi save ir kitus padrąsinti.
Mirties baimė egzistavo visais laikais, religija arba savitaiga padėdavo ją slopinti, tačiau vargu ar pavykdavo visiškai įveikti, nors Šventasis Raštas vienareikšmiškai tvirtina, kad „žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą.“
Baroko epo­choje mirties baimė dėl apraiškų įvairovės, kar­tais prieštaringų vertinimų ypač sustiprėja. Dera išskirti baimę dėl artėjančių fizinių kančių ir pomirtinės būklės nežinojimo, taip pat baimę dėl nuodėmių ir galimų pragaro kančių.

Read more: „Mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“

„Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo“

Valerijus RUDZINSKAS

Vyresnysis žmogus anksčiau niekada apie tai nesusimąstė. Kitą sekmadienį, per pamaldas, vyriškis atsivedė anūkę ir atsisėdo šalia jos. Jis ją apkabino ir kalbėjosi apie dešimtį minučių. Po to anūkė pakilo, išėjo į priekį ir atgailavo, priimdama Viešpatį. Tai buvo išmintingas sprendimas...
Šiandien noriu klausti, kur yra tie, kurie mums brangūs: tėvai, vaikai, anūkai, kiti artimieji? Kokią draugiją jie pasirinko? Ar jie surado ir priėmė Viešpatį? Ar jie žino, kad sekmadieniais reikia dalyvauti Mišiose? O gal jiems sekmadienių bažnytinė draugija visai nemaloni ir jie laiką leidžia kitoje draugijoje, keliaujančioje į pragarą?..
Kas nutinka, kai apleidžiame savo vaikus ir kitus šeimos narius, nesirūpindami jų dvasiniu gyvenimu?
Genialusis pasaulio literatūros klasikas Oscar Wilde (gim. 1854 m. spalio 16 d. Airijoje ir palaidotas 1900 m. gruodžio 3 d. Paryžiuje) pasakoja, kaip vienoje iš nuostabiųjų savo pjesių Eschilas kalba apie didiką, kuris parsigabena į namus liūto jauniklį ir karštai jį pamilsta, nes liūtukas degančiomis akimis atbėga į kiekvieną jo kvie­timą ir dailiai vizgina uodegą, prašydamas ėsti, o paskui, kai tas padarėlis užauga, prabyla tikroji jo padermės prigimtis: užaugusiame liūte atgyja protėvių kraujas. Liūtas pražudo ir patį didiką, ir jo namus, ir viską, ką jis turėjo...
Prisiminkime alkoholikus, narkomanus, azartinių lošimų žaidėjus... Kažkada jie buvo mieli tėvų vaikai, žmonų vyrai ar vyrų žmonos. Šiandien daugelio tėvų bei sutuoktinių gyvenimą jie pavertė ašarų pakalne... Jie pasirinko ne tą draugiją. Jie net nežino, ką reiškia tikinčiųjų susirinkimas...

Tęsinį skaitykite 2017 09 16 „Utenyje“

„Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo“

Valerijus Rudzinskas

Tikriausiai kiekvienam mūsų yra tekę pakliūti į aplinką, iš kurios norisi kuo greičiau išbėgti. Ir tik ištrūkę iš nemalonios draugijos pajuntame, kaip liaujasi įtampa, o akyse prašviesėja. Labai ilgai būnant netinkamoje draugijoje galima susirgti ar net numirti... Apaštalas Paulius laiške romiečiams perspėja vengti netinkamų draugijų: „Aš raginu jus, broliai, vengti tų, kurie kelia nesutarimus bei papiktinimus, prieštaraudami mokslui, kurio jūs išmokote. Saugokitės jų! Tokie žmonės tarnauja ne mūsų Viešpačiui Kristui.“
Noriu jums trumpai papasakoti apie garsų persų kilmės gydytoją ir filosofą (980–1037 m. po Kr.) Aviceną. Jo atminimui Dušanbė mieste pastatytas paminklas. Avicena buvo išties genialus. Jis užaugo Bucharoje, būdamas 10 metų atmintinai mokėjo visą Koraną ir žymiausius arabų klasikus, per kelerius metus baigė teisės mokslus, taip pat matematiką, astronomiją ir mediciną. Būdamas 16 metų pagarsėjo išgydęs Bucharos valdovą Mansurą II, kurio bibliotekoje jis baigė savo mokslinį pasirengimą.

Tęsinį skaitykite 2017 09 09 „Utenyje“

„Antroji mirtis“

Valerijus Rudzinskas

Aš pažįstu daug jaunuolių, Kristų iškeitusių į pasaulį. Iš šalies jų laimė man atrodo gana įtartina. O iš amžinybės perspektyvos – tragiška...
Evangelijoje paminėtas jaunuolis nepasidžiaugė nei brandžiais gyvenimo metais, nei savo norų realizavimu... Šiandien tokių jaunuolių sutinkame daug. Tik švento spindėjimo jų akyse nematome...
Įsižiūrėkime į žmonių akis. Jos ypač dažnai matomos per televiziją... Ten jaunoji karta žengia triumfo žygyje. Su pasauliu, dėl pasaulio ir pasaulyje. Pasaulyje be Jėzaus... Įsižiūrėkite į jų akis. Gana dažnai pamatome, kokios bukos ir tuščios yra kokios nors išlepintos ir išpuikusios „žvaigždės“ akys... Ir pasižiūrėkite kur nors paveikslėlyje į senatvės palaužtų Motinos Teresės ar Jono Pauliaus II akis. Apie tokias akis ir tokį veidą drauge su poetu Joseph Campbell sakome:
„Senas veidas spindi grožiu,
Tarsi žvakė balta šventoj vietoj“...
Tai ir daugumos jūsų, atvykstančiųjų į šią šventovę melstis, veidai. Gražūs veidai ir gražios akys. Daugumos. Lyg baltos žvakės, spindinčios šventoj vietoj...
Bet kurioje gyvenimo srityje pirmenybę teikiant mažiau svarbiems dalykams, netenkama ne tik svarbiausių, bet ir mažiau svarbių dalykų, o pirmenybę teikiant svarbiausiems dalykams, įgyjami ne tik svarbiausi, bet ir mažiau svarbūs dalykai...
Tačiau tęskime ekskursiją po pragarą...
Praeiname pro ugnį ir stebime žmogų, negalintį rasti vietos. Jis verkia ugnies ežere, neįmanydamas kur dėtis. Šis žmogus nenurimsta nė akimirkai. Girdime, kaip jis šaukia, griežia dantimis ir keikia Dievą. Kreipiamės į jį: „Ei, tu tikriausiai buvai baisus žmogus? Ką tu padarei? Tu tikriausiai gabalais supjaustei kokį nors žmogų? O gal sugriebei nekaltą vaiką ir trenkei galva jį į medį?“ Jis atsako: „Ne, aš buvau pamokslininkas. Aš skelbiau Evangeliją ir gydžiau ligonius. Net iš mirusiųjų prikeldavau. Aš buvau apaštalas.“
Tikriausiai supratote, kas čia toks. Tai – Judas Iskarijotas. Judas gydė ligonius, prikėlė mirusius ir išvarydavo velnius. Jis pamokslavo, tačiau išgelbėtas nebuvo...
Anot Rick Joyner, Viešpats galėjo atleisti Judui jo išdavystę – tai nebuvo neatleistina nuodėmė. Ko gero mus visus galima apkaltinti Jėzaus išdavimu: ką padarėme vienam iš Jo mažiausiųjų, Jam padarėme. Judui nebuvo įmanoma padėti, nes jis pa­sikorė, – mėgino pats sumokėti kainą už savo nuodėmę. Kai mes „kariame save“, mėgindami patys išpirkti savo kaltę, iš tiesų teigiame, kad kryžiaus aukos nepakanka už mūsų nuodėmę ir mums patiems reikia sumokėti tą kainą. Tai nesustiprina mūsų pasipriešinimo nuodėmei, tik silpnina jį...
Kad niekas niekuomet nenorėtumėte keliauti į pragarą, atskleisiu vieną paslaptį apie laiką dangiškojoje amžinybėje – skaistykloje ir danguje... Verta dėl to laiko pasistengti...
Mums, esantiems žemiškajame laike, praeitis yra negyva ir uždara, todėl ne­kintama, jos nėra dabar, kad galėtume veikti jos labui. Tačiau esan­tiems amžinybėje visas laikas yra gyvas. Praeitis yra dabar. O tai, kas yra dabar, gali būti sugrąžinta ir pakeista. Visos praeities nuodėmės, klai­dos ir neišnaudotos galimybės, visos neišsprendžiamos problemos ir akligatviai, netgi pati mirtis iš amžinybės gali būti pasukti atgal... Iš ten galėsime nukeliauti į savo praeitį ir pakeisti dalykus, kuriuos norėsime pakeisti...
Daryk ką nori, tik neik į pragarą! Pakliuvęs į pragarą, tu niekuomet neatleisi pamokslininkams. Niekada neatleisi Dievui, tačiau dėl visko kaltas tebūsi pats. Laiške korintiečiams sakoma: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2). Dabar akimirka, kai ištariame: Jėzų Kristų priimu kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją!..

„Antroji mirtis“

Valerijus Rudzinskas

Yra toks pasakojimas apie gandrą ir gulbę.
Gandras vaikštinėjo palei upės krantą ir ieškojo sraigių. Kaip pratęs, jis rausėsi smėlyje, iš kurio sraiges iškrapštydavo. Kol gandras krapštėsi smėlyje ir rinko sraiges, iš dangaus atskrido puiki gulbė. Skrisdama pro šalį gandrui tarė: „Ar nenori kartu su manimi skristi į dangų?“ Gandras, toliau rausdamasis smėlyje, paklausė: „O kas yra dangus?“ Gulbė atsakė: „Ach, tai nuostabi vieta!“
Gulbė pakylėta širdimi ėmė aiškinti, koks puikus yra dangus. Gandras niekuomet nežvelgė į viršų. Jis visą laiką vaikštinėjo upės pakrante ir gaudė sraiges. Galų gale gandras paklausė: „Ar yra danguje sraigių?“ Gulbė atsakė: „Ne, danguje sraigių nėra.“ Tuomet gandras, sugavęs eilinę sraigę, ištarė: „Vadinasi, man nėra ką ten veikti“...
Štai kas neramina žmones. Jie nori visko, kas yra žemėje, o jei tų dalykų nebus rojuje, tuomet rojus jiems nereikalingas... Vargas tiems, kurie įsitikinę, kad patys brangiausi dalykai yra žemėje. Jie net neįsivaizduoja, kaip be viso to įstengs apsieiti rojuje. Todėl nedvejoja, kad geriau būtų, jei liktų čia. Deja, žemėje amžinai negyvensime...
Vienas filosofas rašė, kad kasdien meldžiasi tokiais žodžiais: „Viešpatie, aš nesu toks geras, kad patekčiau į rojų, ir ne toks blogas, kad keliaučiau į pragarą. Todėl prašau, kad leistum man likti čia.“ Vis dėlto jis mirė. Ir kažkur nukeliavo. Mes taip pat mirsime ir kažkur pateksime...
Kas patenka į pragarą? Biblija sako, kad „bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis” (Apr 21, 8)... Labai platus ratas. Yra žmonių, kurie bijo priimti Jėzų Kristų kaip asmeninį Gelbėtoją, būgštaudami, kad kas nors apie juos pagalvos ką nors ne visai gerai. Todėl jie atmeta Jėzų iš baimės pasirodyti prieš žmones keistuoliais. Galų gale jie paklius į pragarą. Jie eina tiesiai į pragarą. Yra žmonių, kurie jau pragare, tačiau nė už ką tuo nepatikėtume, jei apie tai nekalbėtų Biblija...

Tęsinį skaitykite 2017 08 19 „Utenyje“

„Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“

Valerijus Rudzinskas

Bausmės vietos anapus vaizdinys paplitęs daugelyje religijų; Senajame Testamente apie tai užsimenama nebent Iz 14, 9 - 20. Platono († 347 pr. Kr.) mito forma nupasakotai anapusinei geografijai tenka didelis vaidmuo ankstyvojo judaizmo raštuose, ji mėgstama kai kurių teologų, gyvenusių laikotarpiu po Naujojo Testamento laikų, paplitusi pamoksluose bei liau­dies kūryboje. Anot Naujojo Testamento, Jėzus savo skelbimui suteikė grasinančios kalbos pobūdį dvejopai: jis kalbėjo, jog nepriėmusieji jo naujienos apie Dievo karalys­tę nebus įleisti bei liks lauke, ir savo laiko priežodžius (apie nemirštantį kirminą ir apie negęstančią ugnį, redaktorių dar paryškintus verksmo bei dantų griežimo įvaizdžiais) grasindamas taikė pirmiausia negailestingiesiems bei neišmintingiesiems.
Kalbėjimas apie pragarą (ugnį ir sierą) susijęs su persekiojamų krikščionių keršto poreikiu.
Teologijos tradicijoje kontrastuoja du aiškinimo būdai: žinančiųjų, kuriems pavyzdingai atstovauja Augustinas († 430) ir kurių iki mūsų dienų pasitaiko fundamentalizmo sluoksniuose, pažodinis tekstų apie pragarą supratimas ir manymas, jog amžinasis pasmerkimas ištiko daugybę žmonių, ir besiviliančiųjų, tarp kurių daug šventųjų bei įžymių teologių bei teologų, pradedant Origenu († 253), puoselėjama viltis, jog išgel­bėti buvo visi žmonės.

Read more: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

namai
next
prev

VB Utena jpg

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas