Šventadienio paraštėse

„Tesidalija juo“

Details

Published: Friday, 23 March 2018 09:33

Valerijus Rudzinskas

Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II enciklikoje apie Dievo gailestingumą rašo: „Gailestingumas, kaip begalinis Dievo tobulumas, pats yra begalinis. Begalinis ir nesibaigiantis yra Tėvo noras priimti vaikus palaidūnus, grįžtančius į jo namus.“ Tačiau, kad taip įvyktų, reikia, kad būtų skelbiančiųjų Gailestingumą. Skelbti pajėgūs tie, kurie Jį priėmė. Liūdna, bet nutinka taip, jog priėmusieji Gailestingumą. Juo su niekuo nesidalija...
Dar kartą sugrįžkite prie Senojo Testamento Išėjimo knygos, kurioje Dievas žydams nurodo, kaip švęsti Velykas:
„Sakykite visai Izraelio bendrijai, kad šio mėnesio dešimtą dieną kiekvienas jų teparūpina savo šeimai avinėlį – vieną avinėlį šeimai. Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo, atsižvelgdama į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti. Jūsų avinėlis turi būti be trūkumo, vienų metų patinėlis“...
Dabar pažvelkime į ketvirtą eilutę: „Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo, atsižvelgdama į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti.“ Kitaip tariant, jei jūsų namuose nėra daugiau namiškių, o tik du, tuomet imkite savo avinėlį ir juo pasidalykite. Pasidalykite! Žinome, kaip sunku pasaulio žmonėms girdėti šį žodį. Jis kelia siaubą ir susierzinimą...

Tęsinį skaitykite 2018 03 24 „Utenyje“

„Rachelė rauda savo vaikų, ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra“

Details

Published: Friday, 16 March 2018 09:39

Valerijus Rudzinskas

Tuomet ji nusprendė manimi atsikratyti. mamą pamokė pasigaminti abortuojantį gėrimą. Jau norėjo išgerti, tačiau sieloje vyko kažkas negera. Atsigulė ir galvoja: „Tuoj atsikelsiu, išgersiu vienu ypu ir viskas baigta. Kokia prasmė toliau kankintis? Ir taip jau šešis turiu, vyras invalidas, o čia dar septintas ateina. Kaip reikės visus išmaitinti?“ Save įtikinėja, tačiau sieloje slogu. Vis dėlto pasiryžo. Tačiau netikėtai pasigirdo kažkoks šurmulys. Prasiskyrė grindų lentos ir pasirodė žmogus – tarsi iš žemės būtų išniręs. Seneliukas – žilutėlis, su barzdele ir prakilnaus veido. Rankose jis laiko ryšulį. „Žiūrėk, – sako jis, – kokią gražią mergytę tu norėjai nužudyti.“ Mama žiūri, ir staiga apsireiškusiojo rankose ne ryšulys, o vaikelis. Mergytės veideliai apvalučiai, rožiniai. Ji ramiai miega.
Mama aiktelėjo ir sušuko: „Mama! Mama!“ Akimirksniu apsireiškusysis dingo. Įėjo mano senelė: „Kas tau, dukrele? Ko šauki?“ – „Aš... nieko... Turėsiu mergaitę. Gimdysiu!“
Ir dar viena nuostabi istorija...
Antrojo pasaulinio karo pradžioje mano mama pastojo. Laukėsi dešimto vaikelio. Laikai baisūs. Devynis vaikus auginti buvo sunku. Vyrą taip pat paėmė į karą. Tuomet mama nusprendė daryti abortą. Nuėjo pas bobutę, o ši paprašė odekolono ir muilo. Mama visų šių dalykų neturėjo, todėl nieko nepešusi grįžo į namus.
Tą pačią naktį jai prisisapnavo sapnas. Atrodo, kad prieš ją stovi didžiulis katilas, pilnas kraujo, o jame spurda mažučiai vaikeliai. Ji labai pasibaisėjo reginiu. Tą akimirką prie jos prieina šventasis ir sako: „Ar tu nori, kad ir tavasis atsidurtų šiame katile?“
Tuoj pat motina pabudo iš sapno, pašoko ir tvirtu balsu kreipėsi į seserį: „Ne, to aš nedarysiu. Turiu devynis, Dievas neapleis. Tegul ir dešimtasis auga.“ Pagimdė laimingai ir netrukus naujagimį pakrikštijo.
Ne tik dėl aborto, bet ir dėl kitų pačių įvairiausių priežasčių daugelis žmonių yra patyrę stiprių emocinių sukrėtimų ir nuoskaudų. Nuo to jų širdyse liko gilios žaizdos.
Kartais mes taip stipriai priprantame prie širdies skausmo, kad skirtumą suvokiame vien tuomet, kai patiriame išlaisvinimą ir skausmas pasitraukia.
Kai kurie žmonės lengvai skiriasi, daro abortus, regi mirtį. (Be abejo, lengvabūdiškas požiūris į skyrybas, abortus ar smurtą nėra pateisinamas. Visuomet būtina leisti Jėzui gydyti mūsų sužeistą dvasią per išpažintį.)
Kiti tokiais atvejais patiria sunkiausius sukrėtimus, nuo kurių lieka gilios dvasinės žaizdos, kurias taip pat visų pirma reikia gydyti per išpažintį...
Neturime pamiršti, kad daugelis dalykų, sužeidžiančių mūsų širdis, – priemonė tobulėti dvasia. Susidūrimai su skaudžiomis patirtimis neretai suteikia galimybę blaiviam mąstymui, prižadina iš miego apsnūdusią dvasią, bent trumpam laikui padeda išsivaduoti nuo triukšmingos ir neramios kasdienybės, atitraukiančios žmogų patį nuo savęs...

„Rachelė rauda savo vaikų, – ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra“

Details

Published: Friday, 09 March 2018 09:45

Valerijus Rudzinskas

Daug kas yra įsitikinę, kad abortai - menka ir jokių atsa­komybių nesukelianti smulkmena. Tačiau Šventasis Tėvas Benediktas XVI nedviprasmiškai primena, jog „tai sunkus nusižengimas [...], pažeidžiantis žmogaus asmens kilnumą, lemiantis didelį netei­singumą žmogiškųjų bei socialinių santykių srityse ir įžeidžiantis patį Dievą“. Daugelis moterų klaidingą sprendimą buvo pri­ėmusios neapgalvotai ir, kaip pažymi popiežius Benediktas XVI, tokie sprendimai, „subręstantys sunkiomis bei dramatiško­mis aplinkybėmis ir dažnai traumuojantys bei sukeliantys didelių kančių juos priimantiems [...], palieka žaizdų, neišdil­domai ženklinančių visą gyvenimą“...
Fiziškai tvirta, pilna gyvenimo džiaugsmo, trisdešimt trejų metų moteris ilgą laiką gydėsi dėl daugelio somatinių nusiskundimų (pasunkėjęs kvėpavimas, sunkumas krūtinėje, padažnėjęs širdies ritmas ir t. t.). Papildomai tiriant paaiškėjo, kad jos nusiskundimai tiesiogiai priklauso nuo nenusisekusios padėties šeimoje. Būdama 18 metų pacientė tapo nėščia ir norėjo ištekėti už mylimo žmogaus. Tačiau, pasidavusi valdingų tėvų spaudimui, ji pasidarė abortą ir ištekėjo už kito, nemylimo, žmogaus.

Tęsinį skaitykite 2018 03 10„Utenyje“

Kartą tariau: „VIEŠPATIE, pasigailėk manęs, išgydyk mane, nors esu tau nusidėjęs“

Details

Published: Thursday, 15 February 2018 09:58

Valerijus RUDZINSKAS

Be menkiausių abejonių visi sutiksime, kad sveikata – didis turtas, todėl būdami sveiki jaučiamės tarsi gyventume laimės saloje. Deja, sveikų paprastai būna gerokai mažiau nei lengviau ar sunkiau sergančių. Jau ne kartą esu minėjęs, kad ligą galime priimti ir kaip palaiminimą, ir kaip prakeikimą. Labai svarbu mūsų požiūris.
Štai daugybė šventųjų, sunkiai sirgusių ir kentėjusių begalinius skausmus, širdy niekuomet nepametė laimės salos jausenos. Dalyvaudami Kristaus kentėjime jie daugeliui tikinčiųjų ir netgi kai kuriems netikintiesiems, išmeldė kūno ir dvasios sveikatą. Nė kiek ne mažiau tikinčių žmonių ir mūsų dienomis sugeba nepalūžti ligos užklupti, įstengia suvokti savo laikinumą šioje žemėje ir visą dėmesį sutelkia ne tiek į kūno sveikatą, kiek į bendrystę su Kristumi. Iš šios bendrystės jie semiasi paguodos bei tvirtybės. Be abejo, šalia maldos, kaip pagrindinės priemonės, sergant reikia kreiptis į gydytojus. Gydytojai, kaip tvirtina Šventasis Raštas, yra iš Dievo, nes Jis juos sukūrė. Tačiau labai svarbu, kad mus gydantys gydytojai patys tikėtų Dievą ir tikėjimo šviesoje teiktų pagalbą sergantiesiems. Tuomet jų tarnystė atneša palaimą tiek ligoniams, tiek ir patiems gydytojams. Gaila, kad taip būna ne itin dažnai. Tenka sutikti visiškai Dievą netikinčių ar net priešiškai prieš Dievą, Bažnyčią, kunigus bei tikinčiuosius nusistačiusių gydytojų. Ne visuomet įmanoma gydytoją pasirinkti, todėl, kai nežinome, ar gydytojas yra tikintis, prašykime Dievą, kad Jis vadovautų gydytojo veiksmams...

tęsinį skaitykite 2018 02 17 „Utenyje“

„Kas atlaikys amžinas liepsnas?“

Details

Published: Friday, 09 February 2018 09:46

Valerijus RUDZINSKAS

Atsiverskime pranašo Izaijo knygą. Pranašas taikliai pamini bedievius ir nusidėjėlius: „Nusidėjėliai dreba Zione, šiurpulys krečia bedievius.“
Nusidėjėliai ir bedieviai užduoda du klausimus: „Iš mūsų kas valios ištverti ugnį pleškančią, iš mūsų kas atlaikys amžinas liepsnas?“
Tai klausimai apie pragarą. Dar vienas toks pat klausimas: kas iš pasaulio pajėgtų tai ištverti? Kas atlaikytų amžinąjį gyvenimą viską naikinančiose liepsnose? Drebulys ir šiurpas apėmė bedievius. Nusidėjėliai, kas iš mūsų įstengtų gyventi šalia visa ryjančios ugnies, šalia amžinosios liepsnos? Pažvelkime į kitą eilutę: „Tas, kuris gyvena pagal teisumą ir tiesą, sako, kas per skriaudą sau pelno išspausti nenori, kas papirkas priimti atsisako, kas užsikemša ausis, kad negirdėtų kalbant apie žudymą, ir kas užmerkia savo akis, kad neregėtų pikta.“
Tačiau viso to atlikti niekas neįstengia. Tai tik darbų kelias, kuriame stokojama tikėjimo. Tai – Senojo Testamento kelias. Senasis Testamentas pasakoja, kokiu būdu įmanoma nepatekti į pragarą, t. y. – gyvenant tobulą gyvenimą. Tačiau nė vienas iš mūsų negyvename tobulai, todėl į šį kelią turime žvelgti iš Naujojo Kelio – Naujojo Testamento perspektyvų.

Tęsinį skaitykite 2018 02 10 „Utenyje“