Šventadienio paraštėse

„Kai prisiimame kito skausmą“

Details

Published: Friday, 11 January 2019 10:36

Velniški poelgiai

Panašiu metu apsilankiusi šeima guodėsi, kad prasidėjo ligos ir nesėkmės, kai tolima giminaitė, nuėjusi pas čigones, paprašė pakenkti šiai šeimai. Moteris ėjo į kapines, ten atliko kažkokius ritualus, nešė nuo kapų žemes ir barstė prie šeimos durų, dovanojo kokias nors smulkmenas, o po to įvykdavo kažkas negero. Šeima pradėjo sirgti, tačiau gydytojai jokių ligų nerado, o burtais užsiimanti tolima giminaitė suklestėjo...
Yra žinoma, kad pikti žmonės, mėgindami atsikratyti savo ligų ir negandų, užkalba maisto produktus, kuriais vaišina vieną ar kelis asmenis. Ne veltui Bažnyčia moko, kad prieš valgį reikia pasimelsti. Kai to atlikti nepavyksta, ypač vaišinantis pas nepatikimus žmones, maistą reikia peržegnoti bent mintimis.
Ko gero, visi žino, kaip moterys ar merginos, norėdamos prisivilioti patinkantį vyrą, nesusimąstydamos, kad daro baisią nuodėmę, jam duoda maisto su mėnesinių krauju. Medicina tvirtina, kad toks maistas – grynas nuodas. Visuomet išlieka didelis pavojus susirgti tiek dvasiškai, tiek fiziškai.
Reikia būti atsargiems su mirusiųjų ar nelaimingų atsitikimų metu žuvusiųjų daiktais. Jei ketiname jais naudotis patys, drabužius reikėtų išskalbti, įpilant šventinto vandens, o brangius daiktus (auksines ar sidabrines grandinėles, žiedus ir kt.) pašventinti bažnyčioje arba juos paaukoti prie švento paveikslo kaip votus. Taip pat ir iš labdaros paimtus drabužius reikia išskalbti, įpilant šventinto vandens...
Būtina atkreipti dėmesį į dar vieną būdą, kuriuo beveik visuomet ir labai greitai perimame kitų ligas.

Tęsinį skaitykite 2018 01 12 „Utenyje“

„Kai prisiimame kito skausmą“

Details

Published: Friday, 04 January 2019 09:52

Dievo namai raganavimui ne kliūtis

Kas Dievo šventovėje sukelia ginčus ar kivirčus, ima triukšmauti ar dar kaip nors netinkamai elgtis, tuos velnias laiko savo saujoje. Dievo namuose jokiu būdu nedera veltis į skandalą ir ginčus. Reikia kuo greičiau nuo tokių žmonių pasitraukti. Antraip jie kitus įtraukia į nuodėmę ir gali perduoti savo negandas.
Bažnyčioje nedera žvalgytis į žmones ir domėtis, ką kuris veikia. Pirmiausia juk ne dėl to atėjote į bažnyčią, o melstis. Antra, per savo smalsumą galite perimti kito ligas ir nelaimes...
Kai kuriems žmonėms, paskaičius šias istorijas, gali kilti mintis, kad galbūt iš viso geriau nevaikščioti į bažnyčias? Taip manyti jokiu būdu nedera. Atvirkščiai – kiekviena krikščionių šventovė – Dievo namai, kuriuose bet kuriuo atveju esame labiausiai apsaugoti nuo galimų velnio žabangų. Ypač akcentuoju, kad nė vieno dvasiškai atgimusio tikinčiojo jokie burtai jokioje vietoje neįstengs paveikti. Tik silpnatikį, neatgimusį, ryšio su Viešpačiu neturintį, sakramentinio gyvenimo nepraktikuojantį, prietaringą asmenį gali paveikti kokios nors magiškos priemonė.
Vis dėlto mažiausiai tikėtina, kad Dievas leistų net ir silpniesiems Kristaus kūno nariams būti dar labiau sužeistiems Jo namuose. Greičiau tai gali nutikti bet kurioje kitoje vietoje. Todėl šventoves lankykime ir jose melskimės. Šventasis Raštas niekur nemini, kad kam nors būtų pablogėję, lankantis Viešpaties šventovėje. Šventovė – iš visų mus supančių erdvių yra pati sakraliausia, todėl vien buvimas tokioje erdvėje tampa gydantis.

Tęsinį skaitykite 2019 01 05 „Utenyje“

Saugių vietų šiandien nebeliko

Details

Published: Friday, 28 December 2018 11:21

Mieli mūsų skaitytojai, siūlome kartu skaityti kitą Valerijaus Rudzinsko knygą „Kai prisiimame kito skausmą“

Prisiimti kito žmogaus ligas galima to norint ir nenorint. Tai gali nutikti bet kur ir bet kokiomis aplinkybėmis. Tačiau esu tikras, kad niekas negali perduoti savo ligos dvasiškai atgimusiems krikščionims. Nebent jie patys, vedami kilnių motyvų, nuspręstų prisiimti kažkieno ligą. Deja, tokių krikščionių nėra daug. Daugelį galėtume pavadinti tik tradiciniais tikinčiaisiais, dalyvaujančiais bažnytiniame gyvenime labai retai ar atsitiktinai. Asmeniniu dvasiniu gyvenimu jie beveik nesirūpina, yra nutolę nuo biblinių tiesų, sakramentų, dvasinio ugdymosi. Kai kurie apskritai yra netikintys. Štai tokie žmonės lengvai tampa piktavalių asmenų aukomis. Piktos valios žmonės, siekdami savo nuodėmingų tikslų, vietos nesirenka. Kitąkart savo tikslus mėgina įgyvendinti net ir bažnyčiose.
Kad žmonės turi ne visiškai gerų ketinimų net ir šventose vietose, liudija įvairios istorijos, patvirtinančios kai kurių asmenų sugedusią prigimtį. Prisiminkime pasakojimą apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos, visų Karalienės, ikoną. Kitados burtų išmokęs jaunuolis atėjo prie ikonos, norėdamas išmėginti savo demoniškas galias. Tačiau atlikti piktų veiksmų jam nepavyko: iš ikonos pasirodęs žaibo spindulys parbloškė jaunuolį ant žemės. Atsitokėjęs jis atgailavo ir tapo vienuoliu...

Tęsinys 181229

TU GALI

Details

Published: Friday, 21 December 2018 11:19

Valerijus Rudzinskas

PABAIGOJE

Pabaiga atveria nežinojimo begalybę. Prabėgęs laikas kryžiaus šešėliu nusidriekia prisiminimų erdvėse. Tačiau ar gali kryžius gąsdinti? Juk be kryžiaus nebūtų prisikėlimo.
*
Pabaigoje suprantu, kokį turtą nešuosi savy, kiekvieną iš jūsų turėdamas širdyje. Visus mylėdamas, tačiau nenorintis kurio nors savimi užgožti. Trokštu palaistyti jūsų šaknis, kad gyvybės pilnomis šakomis nuo skliautų žvaigždes nusiskintumėte.
*
Žinau, kad kiekvieno mūsų likimas kupinas paslapčių. Jos lyg takeliai, atsišakojantys nuo vieškelio. Ne visada žinome, kur jie veda. Tačiau net ir išsukę iš jų galime grįžti į pagrindinį kelią, kad išmoktume keliauti kartu. Šiame kelyje man nepabos tavęs laukti, nes privalome drauge ateiti prie vartų, už kurių mus pasitiks Dievas.
*
Tik jumyse išliks mano buvimas ir tęstinumas, todėl tenepatirs ribų mano širdis dovanodama meilės lašą iš kuklaus mylėjimo aruodo.

Tęsinį skaitykite 2018 12 22 „Utenyje“

TU GALI

Details

Published: Friday, 14 December 2018 09:55

Valerijus Rudzinskas

MIRTIS

Kaip keista: Dievas gimsta skausmingoje tyloje, bejėgiškume, pasaulio abejingume. Nelaukiamas ir nereikalingas. Kaip ir daugelis iš mūsų. Atėjimu Dievas įsirašė į žmogiškąją lemtį savimi persmelkdamas mūsų likimus, kad prisikėlimo dieną visiems laikams nudžiūtų paskutinė ašara akyse.
*
Supratai, kad netekčių sūkuryje išbiro dienos lyg smėlis tarp pirštų. Tačiau nebijok! Laikas nėra tavo priešas. Kasdien jis artina tavo prisikėlimą – nepaneigiamą ir neatšaukiamą. Tai įstabioji mūsų lemties dalis, kurios niekas neįstengs iš mūsų atimti.
*
Priminsiu tau žinomą paslaptį: kasdien mąstyk apie tai, kad esi amžinas ir nė valandėlei nepasiduok nerimui dėl pamažu artėjančios kūno mirties. Jei tu suradai Dievą ir Jis įžengė į tavo širdies šventovę, tuomet kaip gali tai, kas yra amžina, bijoti prarasti amžinybę?
*
Nesvarbu, ar tikime tuo, ar ne, tačiau kiekvieną dieną kuriame savo rytojų. Todėl būdami šioje žemėje tik trumpalaikiai keleiviai dėkime visas pastangas, kad mirties dieną nestotume Viešpaties akivaizdoje tuščiomis rankomis ir žudomi dvasinio alkio.

Tęsinį skaitykite 2018 12 15 „Utenyje“