utenis 11

Saturday, February 17, 2018

Šventadienio paraštėse

„Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“

Valerijus Rudzinskas

Atsiverskime pagrindinį tikėjimo tiesų šaltinį – Katalikų Bažnyčios Katekizmą. Jame apie pragarą ir Paskutinįjį teismą pasakyta:
„Mes galime susivienyti su Dievu tik laisvai pasiryžę Jį mylėti. Bet mes negalime Dievo mylėti, jei sunkiai nusidedame Jam, savo artimui ar patys sau.
Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio.“ Išganytojas mus įspėja, kad būsime nuo Jo atskirti, jei vengsime pagelbėti sunkiai vargstantiems beturčiams ir mažiausiems Jo broliams. Mirti turint sunkią nuodėmę ir nesigailint bei atstumiant gailestingąją Dievo meilę reiškia savo paties laisvu noru būti amžinai nuo Jo atskirtam.
Ta galutinio paties žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos būsena vadinama pragaru.
Jėzus dažnai kalba apie „negęstančios ugnies“ pragarą, skirtą tiems, kurie ligi pat savo gyvenimo pabaigos atsisako tikėti ir atsiversti; tai būsianti pražūtis ir sielai, ir kūnui.
Jėzus rūsčiais žodžiais skelbia, kad Jis „išsiųs savo angelus, tie išrankios (...) visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį“, o Jis pasmerks: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“ Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąja ugnį“. Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimo laimę, kuriai buvo sukurtas ir kurios trokšta.
Šventojo Rašto teiginiai ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąjį paskyrimą. Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti:„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“
Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, tai Viešpaties paraginti tu­rime nuolat budėti, kad, pabaigę savo vienintelę žemiškojo gyvenimo ke­lionę, taptume verti su Juo įeiti į vestuves ir būti priskaityti prie palaimintųjų, o ne kaip blogi ir apsileidę tarnai nugramzdinti į amžinąją ugnį, išmesti laukan į tamsybes, kur „bus verksmas ir dantų griežimas“...

Tęsinį skaitykite 2017 08 05 „Utenyje“

Dievas kiekvienam atlygins už jo darbus

Valerijus RUDZINSKAS

Vienas dievobaimingas žmogus patarė jam, kad jis, kai tik užsimanys degtinės, sukalbėtų po 33 Jėzaus maldas, susidedančias iš šešių žodžių: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Darbininkas paklausė, ėmė taip daryti ir greitai visai metė gerti. Ir ką gi dar? Po trejų metų išėjo į vienuolyną.
– O kas vertesnė? – paklausė kapitonas: – Jėzaus malda ar Evangelija?
– Vienodai vertos abi, – atsakė keliauninkas, – tiek Jėzaus malda, tiek Evangelija, nes dieviškajame Jėzaus Kristaus varde slypi visos Evangelijos tiesos. Bažnyčios tėvai sako, kad Jėzaus malda yra visos Evangelijos santrauka...
Visiems, kamuojamiems nenugalimų ydų, nuodėmių, ligų, priklausomybių, velnio puolimų ir kitų negandų, nuoširdžiai rekomenduoju vieną iš paminėtų receptų: kasdienį Šventojo Rašto skaitymą ir nepaliaujamą Jėzaus maldos („Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“) kartojimą.
O dar geriau – naudoti abi priemones. Tai darydami įgysime begalinę ištvermę, o svarbiausia – laimėsime amžinąjį gyvenimą. Šios dvasinio gyvenimo priemonės išmokys mus didžiulės ištvermės. Tai galiu paliudyti tiek asmenine, tiek kai kurių Pilnų namų bendruomenėje gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių patirtimi. Tvirtai tikiu: jei bent mėnesį nugalėsite tingumą ir praktikuosite siūlomas dvasines priemones, bet kuri komplikuota jūsų situacija keisis į gerą...
Skirkime pakankamai laiko Šventojo Rašto skaitymui. Gyvenkime juo. Anot Rick Joyner, „artėja laikas, kai mes labai gailėsimės, jog iššvaistėme tiek daug bran­gaus laiko, kurdami bevertes televizijos laidas, leisdami menkaverčius žurnalus ar šiaip pramogaudami, užuot būtume atsidavę Žodžiui. Kaip vienas pamokslininkas yra pasakęs: „Krikščionis greičiau atiduos savo gyvybę už Bibliją, negu ims ją skaityti.“Kol turime Bibliją, skirkime jai deramą dėmesį“.

Tęsinį skaitykite 2017 07 29 „Utenyje“

Dievas kiekvienam atseikės už jo darbus

Valerijus RUDZINSKAS

Romiųjų, trokštančių paveldėti laimės salą uždavinys aiškus: ieškoti Viešpaties šlovės bei Jo garbės, ištvermingai darant gera ir nusipelnant nemirtingumą... Deja, tai nepasiekiama be išmėginimų...
Išmėginimai mums reikalingi. Jie formuoja mūsų ištvermę. „Keliauninko pasakojimuose“ yra viena nuostabi istorija, mokanti ne tik ištvermės, bet įrodanti, kokią naudą ištvermė suteikia. Daugeliui atvykstančių į pamaldas žmonių rekomenduoju tą patį ištvermės receptą, padėsiantį išspręsti begalę sunkumų. Taigi, atidžiai įsigilinkime į keliauninko sutikto kariškio pasakojimą ir tolesnį jų pokalbį...
* * *
Nuo jaunystės aš tarnavau kariuomenėje, o ne įguloje. Mokėjau tarnauti ir viršininkų buvau mėgstamas kaip geras praporščikas. Bet buvau jaunas, mano draugužiai irgi. Deja, įpratau gerti, ir dar taip, kad galų gale pasidariau kaip ligonis: kol negeriu – pavyzdingas karininkas, bet kai pasiuntu lėbauti – tai šešias savaites paslikas tysau. Ilgai mane kentė, galiausiai už stačiokišką elgesį su vyresnybe, kurį parodžiau būdamas girtas, pažemino trejiems metams iki eilinio ir perkėlė įgulon, o jei nepasitaisysiu ir nemesiu gerti, grasino dar griežčiau nubausti. Kad ir kaip aš stengiausi, patekęs į tokią bėdą, susivaldyti, kad ir kiek gydžiausi, niekaip nepajėgiau atsikratyti savo potraukio, todėl jau norėta perkelti mane į kalinių kuopą. Tai išgirdęs, nebežinojau, ką su savimi daryti.

Tęsinį skaitykite 2017 07 22 „Utenyje“

„Pasaulyje jūsų priespauda laukia“

Valerijus RUDZINSKAS

 

Mylimąją ištiko neganda: „Užtiko mane panaktiniai, apeidami miestą; jie sumušė ir sužeidė mane, – tie sienų panaktiniai atėmė man skraistę!“
Tačiau mylimoji nenuleido rankų ir nesitraukė nuo užsibrėžto tikslo. Ji negrįžo į namus gydomaisiais tepalais tepti ar tvarstyti sumuštų vietų, nelaukė, kol išnyks mėlynės. Nepuolė ieškoti naujos skraistės. Priešingai, pamiršusi visus sunkumus, atkakliai veržėsi į priekį. Sutikusi Jeruzalės dukras, ėmė joms pasakoti apie savo meilę...
Mes lygiai taip pat, nebodami jokių gyvenimo išbandymų, neturime liautis kalbėję apie meilę Viešpačiui... Taigi mylimoji taria Jeruzalės dukroms, sužadindama jų susidomėjimą: „Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros! Jeigu sutiksite mano mylimąjį, pasakykite jam, kad aš sergu iš meilės. Kuo tavo mylimasis skiriasi nuo kitų, o gražiausioji iš moterų? Kuo tavo mylimasis skiriasi nuo kitų, kad tu mus taip prisaikdini?“
Tuomet mylimoji ima pasakoti, koks yra jos mylimasis... Mūsų kalbos taip pat turi būti nukreiptos į Viešpatį. Esame kviečiami liudyti Jį visiems ir visuomet, surasdami pasakojimui pačius nuoširdžiausius, iš mūsų sielos gelmių išplaukiančius žodžius, pagimdytus begalinės meilės Jėzui, kad tie žodžiai taptų kitus įkvepiančiais ir uždegančiais drauge su mumis sekti Jėzų...

Tesinį skaitykite 2017 07 08 „Utenyje“

„Pasaulyje jūsų priespauda laukia“

Valerijus RUDZINSKAS

Kur mes galime rasti laimę?
Pamenu seniai girdėtą pasakojimą apie daugiau nei prieš šimtą metų įvykusį nutikimą viename Danijos mieste. To miesto žmonės dėl kažkokių priežasčių sukilo prieš merą. Susirinko jį nulinčiuoti. Vieni atėjo nešini šakėmis, kiti spragilais, treti lazdomis ar net šautuvais. Kai meras juos pamatė, puolė bėgti. Žmonės ėmė vytis, tačiau meras buvo greitesnis, nes jie besivydami vienas kitam trukdė. Pagaliau meras užmiestyje pribėgo vieną skurdžią trobelę ir įsiveržė pro duris. Ėmė maldauti namų šeimininkės: „Mieloji ponia, gelbėk mane, padėk man pasislėpti nuo įtūžusios minios!“ Moteris greit merą pavožė po didžiule statine su dviem dugnais. Į viršutinį pripylė vandens ir atrodė, kad visa statinė sklidina vandens. Minia lakstė aplinkui rėkdama, o meras sunerimęs ėmė pusbalsiu šeimininkės klausinėti: „Sakyk, ar tikrai čia man saugu?“ Šeimininkė jam atsakė: „Tikrai saugu. Prieš dvejus metus, kai tu mūsų mieste persekiojai krikščionis, norėdamas juos išnaikinti, po ta pačia statine aš paslėpiau savo krikščionį vyrą ir nei tu, nei tavo pasiuntiniai jo čia nesuradote...“
Pamokanti istorija. Kai kuriais klausimais moralą galime susikurti patys... Tačiau ar iš tiesų žmogus, pavožtas po statine, atranda laimės salą? Aišku, kad ne. Nebent trumpai akimirkai. Laikinoji mūsų laimė gali akimirksnį tęstis po statine, tačiau jokiu būdu ne ilgalaikė ir ne amžinoji. Mūsų amžinoji laimė – Jėzus.
Bažnyčiose mes giedame giesmę: „Dieve, arčiau Tavęs veržias širdis“... Tačiau, jei būtume sąžiningi, turėtume giedoti: „Pinigai, karjera, mašinos ir namai, lengvas bei laisvas gyvenime, arčiau jūsų veržias širdis...“ Suvokiame, kad šiuose žodžiuose slypi dalis tiesos. Taip pat suvokiame, kad taip ilgiau negali tęstis.

Tęsinį skaitykite 2017 07 01 „Utenyje“

„Būkite dėkingi!

Valerijus RUDZINSKAS

(Pradžia 06 10 d. numeryje)

Žmogų gydo ne kančios vengimas, ne bėgimas nuo jos, bet gebėjimas kančią priimti bei per ją bręsti, vienijantis su Kristumi, kuris su begaline meile kentėjo, atrasti joje prasmę.“
Toliau Benediktas XVI labai suprantamai perteikia krikščionišką kančios sampratą: „Kentėti su kitu, dėl kitų; kentėti dėl meilės tiesai ir teisingumui; kentėti iš meilės ir tam, kad taptum tikrai mylinčiu asmeniu, - štai pagrindiniai žmogiškumo ele­mentai, kurių atsisakydamas žmogus sugriautų pats save. Bet ir vėl kyla klausimas: ar esame tam pajėgūs?
Ar kitas pakankamai svarbus, kad dėl jo pasidaryčiau kenčiantis?
Ar tiesa man pakankamai svarbi, kad būtų verta kančios kainos?
Ir ar meilės pažadas toks didelis, kad pateisintų mano savęs dovanojimą?
Žmonijos istorijoje krikščioniš­kasis tikėjimas reikšmingas kaip tik dėl to, kad jis nau­jaip ir kaip niekada giliai pabudina žmogaus gebėjimą kentėti šiais jo žmogiškumui esminiais būdais. Krikščioniškasis tikėjimas mums parodė, kad tiesa, teisingumas, meilė yra ne vien idealai, bet ir realiausia tikrovė“...
Vėl sugrįžkime prie popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo pavyzdžio. Didysis popiežius neslepia jautrumo bei atidos kitų kančiai, skausmingai išgyvena pasaulio neteisybę, daro, ką tik įstengia, norėdamas sumažinti kenčiančių žmonių vargą. Dėl to parašė daug dokumentų, pasakė daug kalbų, vykdė milžinišką diplomatinę veiklą, apeliavo į valstybių vadovų sąžinę. Popiežius neslėpė savo jausmų, regėdamas kančią...
Po apsilankymo vergų saloje, Senegale, Šventasis Tėvas nesiliovė apie tai kalbėjęs. Buvo pritrenktas ir susirū­pinęs, visų pirma dėl tų vargšų vaikų, kurie tapo nie­kingos prekybos aukomis. Ir nerado sau ramybės dėl to, kad tą baisų nusikaltimą įvykdė žmonės, vadinantys save krikščionimis...
Kardinolas Stanislaw Dziwisz prisimena: „Čade, važiuodami kartu su popiežių lydin­čiais automobiliais Sahelio link, privažiavome mažą kaimelį, kuriame buvo tik keletas vargingų trobelių. Šventasis Tėvas paprašė sustoti, įėjo į vieną iš tų name­lių, pasikalbėjo su ten gyvenančiais žmonėmis. Norėjo juos pamatyti. Norėjo suprasti. Ir galbūt iš to, ką matė ir suprato, pasisėmė jėgų kalbai, kurioje kvietė pa­saulio bendruomenę nepamiršti savo pareigos rūpintis Afrika.“
Brazilijoje popiežių nuvežė į vieną varguomenės gyvenamąjį kvartalą, kur vieš­patavo baisus skurdas. Prisimenu jo akis. Jis beviltiškai žvalgėsi aplink, tarsi nežinodamas, ką daryti, – tenai tą akimirką – kad galėtų sumažinti tų žmonių kančias. Staiga nusimovė popiežiaus žiedą ir padovanojo tiems žmonėms...

(Pabaiga)

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

namai
next
prev

VB Utena jpg

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas