Šventadienio paraštėse

TU GALI

Details

Published: Friday, 29 June 2018 08:49

Valerijus Rudzinskas

KANČIA

*
Kančia yra brendimo procesas. Kas sieloje susitaiko su kančia, gali geriau suprasti kitą žmogų. Kančia padaro žmogų lankstesnį, ima luptis susidaręs jo luobas. Kas kabo ant kryžiaus, to abi rankos plačiai išskėstos. Jis tampa pasirengęs visus apkabinti. Kiekvienas sutiktasis darosi jam artimas.
Kančia padaro mus ne tokius pretenzingus. Nebekeliame tokių didelių reikalavimų gyvenimui, partnerystei, nei laimei ir sveikatai. Kančia parodo: nieko taip paprastai nebūna – viskas yra dovana. Imame mokytis džiaugtis anksčiau nepastebėtais, atrodytų, savaime esančiais ir dėl to nebrangintais dalykais.
*
Radikaliausias kančios poveikis yra tas, kad ji akimirksniu, per vieną ar kelias sekundes, apšviečia mūsų gyvenimą labai ryškia šviesa. Išsyk išnyksta maži mūsų rūpesčiai. Kas turi vėžiu sergantį vaiką, tam jau ligoninės laukiamajame esančių laikraščių antraštės parodo, kokiomis nesąmonėmis užsiimame didesnę savo gyvenimo dalį, kaip klaidingai sprendžiame daugelį klausimų. Iš karto paaiškėja, kas iš tikrųjų svarbu gyvenime ir kiek daug dalykų galima atsisakyti. Taigi kasdien užduokime sau klausimą: kuo laikome kančią – palaiminimu ar prakeikimu? Iš tiesų kančia kiekvienam taps tuo, kuo kuris ją laikys. Linkiu padaryti tinkamą sprendimą, kad visas gyvenimas taptų nesibaigiančiu palaiminimu.

Tęsinį skaitykite 2018 06 30 „Utenyje“

TU GALI

Details

Published: Friday, 22 June 2018 10:00

Valerijus RUDZINSKAS

LIGA
Jei tavo liga nepagydoma, priimk ją kaip vaistą sielai ir aukojimo dovaną. Pasidalyk savo kančia su kitais kenčiančiaisiais. Aukodamas už juos sopulius įprasmink skausmą. Būk nežinomas šventasis, kurį vienas Dievas pažįsta. Liga gali tapti stebuklu, vertu kasdien dovanoti, kad suprastume skausmo saldumą ir patirtume laimę, kai visi, už kuriuos kančią aukojame, gaus tai, ko jiems su ašaromis meldžiame.
*
Kančioje gimsta išmintis. Ji mums primena, kad iki šiol niekas gyvendamas žemėje nepatyrė laimės pilnatvės. Todėl neapsigaukime: nors ir kaip besistengtų pasaulis vilioti pažadais, jiems išsipildyti nėra lemta. Tik į Dievą nukreipta mintis skausmą įstengia paversti džiaugsmu, o ligai suteikia prasmę.
*
Ne kartą stebėjau, kaip Viešpats dovanoja išgijimą, šitaip atlygindamas už atkaklų ryžtą tikėti. Šis tikėjimas – prieš mūsų akis persiskirianti jūra, išmėginanti, ar užteks drąsos leistis kelionėn, kai iš abiejų pusių gaudžia nerimą žadinantys vandenys. Tačiau abejonės išnyksta vos mums pradėjus žingsniuoti ir matant link mūsų artėjantį Dievą.
*
Nebijokime besiartinančios senatvės. Nors metams bėgant kasdien vis labiau stokojame kantrybės, tačiau meilė artimui darosi pastovesnė, ištikimesnė, brandesnė. Ligos sulaiko nuo pasaulio šurmulio, kad atrastume jėgų ruoštis amžinajam gyvenimui.
*
Tu klausi, kodėl kenti? Kodėl kiti tave verčia nešti kryžių? Būk dėmesingas ir nieko nekaltink: pažvelk į savo praeitį. Kol neištaisysi kitados padarytų klaidų, neįstengsi džiaugtis šiandiena. Tačiau jei atrasi jėgų ligą ar nelaimę priimti kaip priemonę sielai gydyti ir širdžiai išlaisvinti, imsi džiugiai šlovinti Viešpatį dėl Jo begalinio gailestingumo, suteikiančio galimybę nenusinešti skolų į amžinybę.
*
Ne kartą įsitikinau, kad sergančiame kūne slypi nuostabi siela, jei ji išmoko atsižadėti kūno troškimų ir kasdien laidoja jo pojūčius. Sergantis kūnas dažnai yra nutyrintas, ligonio lūpos kalba apie tai, kas skaidru, o jo protas mąsto apie prakilnius dalykus, atveriančius Viešpaties išminties bei gailestingumo paslaptis. Todėl palaiminta vadinu tokio žmogaus ligą, nes ji atrakina vartus į Dangaus Karalystę.
*
Liga niekada nėra Dievo bausmė. Greičiau Jo begalinės meilės ženklas, nes į kenčiančio žmogaus širdį Viešpats sudeda didį gailestingumą, mokantį gelbėti sveikuosius kūnu, bet sunkiai sergančius dvasia.
Susirgęs pirmiausia dėkok Dievui už ligą. Šį išbandymą ramiai priimdamas tu atveri duris sveikimui. Nors ir suprantu, koks yra sunkus kelias į tokio tikėjimo šalį, vis dėlto paklausęs šio patarimo greit tapsi laimingas, nes jei nori pamatyti šviesą, išmok nusišypsoti tamsai.
*
Kartais mumyse apsigyvena baisus priešas, norintis mus nuvaryti į kapus. Jo vardas – pyktis. Kur tik jis apsilanko, visur griauna ne tik tarpusavio santykius, bet ir sveikatą. Apsigyvenęs žmoguje dažnai, jei jam nepavyksta nukreipti strėlių į kitus, jis atsigręžia į tave patį. Tavo uždavinys – atpažinti šį klastūną ir visiems laikams išvyti iš širdies šventovės. Pykčio atsikratymas – pirmas vaistas nuo visų ligų.

TU GALI

Details

Published: Friday, 15 June 2018 08:39

Valerijus Rudzinskas

Tęsinys. Pradžia 2018 05 19

DĖMESYS
*
Yra viena labai sudėtinga užduotis, kurią mums paliko Viešpats. Jis liepė mylėti priešus. Žinau, kaip nepaprastai sunku tai atlikti. Tačiau norėdami padėti patys sau vis tik pamėginkime. Įpraskime kasdien už priešus pasimelsti. Mintyse juos palaiminkime ir paprašykime ramybės savo širdžiai. Gal ir mus kas nors laiko didžiausiais priešais? Dažniausiai taip ir būna. Tik ne visuomet tai žinome. Todėl, kai meldžiamės už priešus, savaime neutralizuojame pyktį tų, kurie įsivaizduoja, kad esame priešai jiems.
*
Būkime atidūs vieni kitų kančiai, skausmui ir nelaimėms. Abejingumas, šaltumas, smerkimas naikina Dievo malonės augimą mūsų gyvenime paversdami širdis išdegusiais ir nesugebančiais gyvybės išsaugoti dykumos smėlynais ar kietomis uolomis, kurių žudančio svorio pradedame nebepakelti ir žūstame.
*
Beveik kiekviena mano diena prasideda ir baigiasi daugelio iš visos Lietuvos užtarimo maldos prašančių žmonių apsilankymais ir telefono skambučiais. Noriu visiems pasakyti, kad, prieš kreipdamiesi pagalbos tiek į mane ar bet kurį kitą kunigą, pirmiausia pasimelskite už mus, kad taptume visiškai atviri Dievo Dvasios veikimui ir kuo geriau pasitarnautume Viešpaties malonei, kurios prašote per mūsų tarpininkavimą. Lygiai taip pat eidami pas gydytoją, darbdavį ar kitą žmogų, su kuriuo turite reikalų arba ko nors iš jo tikitės, prieš tai už jį pasimelskite. Tegul malda ir vieni kitų atidavimas į Dievo rankas pašventina mūsų santykius, kad tarpusavio bendravimas bylotų apie didį Dievo gailestingumą ir nuolat ištiestą pagalbos ranką.
*
Toji siela, kuri dėl meilės Kristui meile ir tikėjimu prisirišusi prie savo ganytojo, niekuomet nuo jo nepasitraukia, net jei dėl to reikėtų pralieti kraują. Tuo labiau jei per jį ji gavo savo žaizdų išdygimą. Taip ir mokinys, jei bus ištikimas, net ir keleriopai praaugęs mokytoją išmintimi bei dorybėmis, niekuomet nepaliks jo vieno. Netikri mokiniai mokytojo išvykimą laiko džiaugsmo priežastimi, o tikrieji sūnūs – praradimu.
*
Kai kurie žmonės turi savybę visame kame įžvelgti tamsiąsias puses net ir geruose dalykuose. Tačiau tai parodo ne tamsos buvimą, net jei ir būtų įžiūrimi jos šešėliai, o atskleidžia mūsų pačių tamsą bei visišką polinkį į nuodėmę. Ne kartą patyriau, kai šiuo požiūriu buvo vertinami pasiaukojamai dirbantieji mūsų bendruomenėje. Pašaliniai, o kartais ir mes patys neretai išsakome daug kritika persmelktų žodžių, keliame perdėtus reikalavimus, nuodijame gyvenimą. Būtent taip vyksta širdžių aptemimas.
*
Savimyla žmogus beviltiškai aklas ir vienišas. Niekur jis nepamatys nieko kita, tik save patį.
*
Pyktis širdyje ir melas kalboje tapo mūsų laikų žmonijos palydovais. Atminkite: pyktis ir melas – dvi ypač galingos mūsų pasaulio raganos – darbuosis nepailstamai, kad tik įžiebtų didžiausius karus, kaskart vis baisesnius, vedančius į galutinį susinaikinimą.

Tęsinį skaitykite 2018 06 16 „Utenyje“

TU GALI

Details

Published: Friday, 01 June 2018 08:32

LAIMĖ

Nors, atrodo, atsitiktinis įvykis, visgi jis yra puslapis iš gyvenimo knygos. Praeitis, kurios jau nebėra, ir ateitis, kurios dar nėra, susiduria šią akimirką ir nori įtikinti tave, kad reikia stabtelti ir apsižvalgius pamatyti šalia stovinčią laimę. Patikėk: nesislapsto ji nei praeityje, nei ateityje. Tik dabar, tik šią minutę, laimė pačiais įvairiausiais būdais atkakliai mėgina priminti tau apie savo buvimą. Net ir patys skaudžiausi įvykiai ragina praregėti ir liautis bėgti į nežinomą ateitį ar paskęsti nesugrąžinamoje praeityje. Laimė visuomet yra šalia, bet ją pasiekti įmanoma tik tuomet, kai nieko nelaukiant imama tikėti jos buvimu.
Ten, kur žodžiai yra bejėgiai, įtikins gyvenimo patirtys! Todėl neretai tenka leisti žmonėms vadovautis savo pačių nuomone, nors iš anksto aišku, kad daugelis gręšis į skausmingąją gyvenimo pusę, besistengiančią likimo veidrodyje apgaulingai atspindėti tariamą laimę. Vis dėlto laimė rečiausiai būna ten, kur jos tikimės! Todėl norint, kad ir kiti tuo patikėtų, tenka nutilti ir skaudama širdimi išlydėti juos į gyvenimo mokyklą. Tik apmaudu, kad neretai, kai žmogus sužino tiesą, nieko nebegali pakeisti. Tą minutę jis prisimena kažkada girdėtus žodžius ir kaltina pats save, kad jų neįsidėjo į širdį. Deja, o, kas prarasta, – nebesugrąžinsi! Belieka vienintelė išeitis – priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir jei dar liko bent šiek tiek gyvenimo atkarpos, suderinus norus su galimybių likučiais, įprasminti savo esatį.

Tęsinį skaitykite 2018 06 02 „Utenyje“

Pradžia

Details

Published: Friday, 18 May 2018 09:35

Pradžia visuomet sunki. Ji – lyg vasaros saulės kaitrą surenkantis Dzūkijos dirvonų smėlynas, ne maitinantis, o paskutinę augalėlio gyvybę siurbiantis. Vasarą lietaus čia visada trūksta. Kaip ir mūsų visuomenėje – stokojama padrąsinimo sutrikusiam žmogui. Todėl kviečiu tave išsklaidyti abejingumo tylą ir nešti palaimą teikiantį žodį, nes po kenčiančiojo apdaru to žodžio laukia pats Dievas.
Pradžioje visi ilgimės jo iš artimo žmogaus lūpų. Tuo žodžiu tikime, net jei ir suvokiame, kad išgirstas žodis nėra tiesa. Tikime, nes norime tikėti. Norime, nes mylime.
Pradžioje ypač svarbu rasti bičiulių, pasiryžusių padėti audroje išlaikyti svajonių burę, nes aplink dažniausiai daugiau tų, kurie nori burę išplėšti.
Pradžioje žadame kopti į aukščiausius kalnus, tačiau ateina valanda, kai nėra jėgų peržengti kupsto. Tuomet iš naujo save atpažįstame ir ieškome kalnų pagal savo jėgas.
Pradžia gali niekada nesibaigti. Kiekvieną kartą, po kiekvieno nupuolimo tu gali iš naujo mėginti keltis. Net ir tada, kai kiti tavimi netikės. Net ir tada, kai ir pats netikėsi savimi. Neatmesk šitos galimybės. Net ir mirties valandą jos nepamiršk!
Nebūtinai pradžia turi būti triukšminga. Ar kas nors kada girdėjo, kaip auga medis, kaip kalasi želmuo ar skleidžiasi žiedas? Tačiau tai nesustabdomai vyksta. Tyloje. Tik joje gali subręsti ryžtingi sprendimai. Tyloje galime išmokti atkaklumo, kad išėję į triukšmą turėtume jėgų likti neparblokšti.
Kiekvieną pradžią Dievas mums dovanoja kaip naują galimybę. Kaskart stengiasi parodyti, kad mumis pasitiki. Jis drįsta prašyti savo kūrinio meilės. Net atstumtas nesiliauja laukti.
Bet kuris iš mūsų galime tapti kažkokio gėrio pradžia. Nuo mūsų susitikimo akimirkos įgyjame galimybę keisti savo gyvenimo kryptį. Aš padėsiu tau, o tu – man. Todėl visada dėkoju Dievui už tave, nes tu dovanoji bendravimo pradžią, atskleidžiančią Dievo norą mane dovanoti tau.
Nuo ko pradėti daryti gera? Mokykimės kasdien ką nors paaukoti. Vienas berniukas, mėgstantis piešti, taupiai naudojo pieštuką, kad galėtų pasidalyti su draugu, nes draugas tokio pieštuko neturėjo. Pažįstamas žmogus nusprendė savaitę atsisakyti pusryčių, o sutaupytus pinigus paaukojo mūsų vargšams. Atrodo, tiek nedaug. Tačiau tai daug daugiau, negu įsivaizduojame. Jei kiekvienas pasiryžtume kasdien atlikti tokią gėrio akciją, visi išmoktume daugiau šypsotis ir dalytis.
Pradžioje sunkiai įstengiame patikėti, kad atėjusysis iš paribio gali mums padėti. Viena rašytoja pasakoja apie nelaimės ištiktą žmogų. Kai prie nelaimingojo prisiartina raupsuotasis tiesdamas pagalbos ranką, žmogus ima jį plūsti baisiausiais žodžiais ir svaidyti akmenis vydamas šalin savo geradarį. Iš tiesų žmonės nori sulaukti pagalbos, bet bijo ją priimti. Vis dėlto gana dažnai pagalba ateina ne iš tų, iš kurių jos laukiame, bet iš tų, kurių vengiame.
Pradėdamas su kuo nors bičiuliautis rimtai susimąstyk, kokie tavo tikslai: jei esi pasirengęs dėl kito žmogaus aukotis, priimti jį tokį, koks jis yra, gydyti jį meile ir kantrumu, bičiulystė atneš džiugesį ir laimę. Tačiau jei iš kito žmogaus tikiesi tik naudos, bičiulystė pasmerkta žlugti. Įskaudinsi kitą ir pats nusivilsi.
Nepradėk kurti gyvenimo, kol nesutiksi bent vieno nors truputį tave mylinčio ar gera linkinčio žmogaus. Žinojimas, kad esi kažkam reikalingas, suteiks sparnus tavo idėjoms ir padės neišsigąsti išbandymų akivaizdoje. Tačiau jei jautiesi niekam nereikalingas, nenusimink: pats ieškok galimybės ką nors pamilti ar dėl kažko aukotis.
Pradėdamas kurti gyvenimo paveikslą visuomet palik atviras galimybes nenumatytam Dievo veikimui, kartais iš pagrindų keičiančiam mūsų planus. Todėl, kad ir kas beįvyktų, pasitikėk Jo visa matančiu žvilgsniu, apglėbiančiu amžinybę.

Tęsinys kitame "Utenio" numeryje