Šventadienio paraštėse

„Ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis – viskas jūsų“

Details: Published: Friday, 13 October 2017 08:21

Valerijus RUDZINSKAS

Žygimantas Liauksminas aprašo Kauno stalininko Stanislovo Dzevaltovskio pasiruošimą mirčiai (1654 m.). Bajoras nebijojo mirti, nes visuomet šalia turėjo Dievą. Prieš mirtį sukvietė savo kaimynus ir verkdamas atsiprašė, jeigu ką nors buvo įžeidęs. Tada palaimino vaikus, atliko išpažintį, atliko atgailą, priėmė Švč. Sakramentą, Ligonių patepimą ir numirė.
LDK iždo raštininko Ignoto Lopacinskio tėvas Leonas prieš mirtį (1732 m.) sukvietė ne tik artimuosius, bet ir kaimynus, atskirai palaimino kiekvieną vaiką, priėmė sakramentus. Tačiau paskutines gyvenimo akimirkas norėjo praleisti tik su dvasininku.
Mirčiai būdavo ruošiamasi ne tik sunkios ligos metu, bet ir pasitinkant gyvenimo išbandymus. Dažnai mirčiai pasirengdavo (atlikdavo išpažintį, priimdavo Švč. Sakramentą, surašydavo testamentą) moterys prieš gimdymą, kuris ne taip jau retai gimdyvei galėjo baigtis mirtimi. Štai po nesėkmingo gimdymo Didįjį ketvirtadienį dvidešimt trejų Barbora Radvilaitė-Kiškienė (1614 m.) visą savaitę silpo, po to atliko išpažintį, priėmė Švč. Sakramentą ir Ligonių patepimą ir mirė dešimtą dieną po gimdymo.
Pamaldžiai Vilniuje numirė ir valdovė Cecilija Renata. Ypač sunkiai nėštumą pergyvenusi ir gimdyti besiruošianti Cecilija Renata 1644 03 23 Vilniuje priėmė Ligonių patepimą ir Švč. Sakramentą, atsiduodama Dievo valiai, tačiau naktį pagimdė negyvą kūdikį, o kitą dieną mirė. Pati karalienės mirtis taip pat buvo neįprasta. Po gimdymo ji taip nusilpo, kad nualpo. Vėliau prabudo, skundėsi galvos skausmu ir... pradėjo dainuoti, ko, Radvilos teigimu, anksčiau nedarydavo. Paskutinėmis minutėmis nebesugebėjo pažinti net artimiausių tarnaičių, nors dar norėjo pašnekėti su karaliumi. Vėliau kreipėsi į šv. Ceciliją, savo dangišką globėją, ir numirė.

Tęsinį skaitykite 2017 10 14 „Utenyje“

„Ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis – viskas jūsų“

Details: Published: Friday, 06 October 2017 08:16

Valerijus Rudzinskas

Man ne kartą teko skaityti tarptautiniu mastu pripažinto pamokslininko, apdovanoto pranašišku autoritetu, knygas. Kaip ir šventajai Faustinai jam ne kartą kalbėjo Viešpats ir dauguma krikščionių pripažįsta, kad viskas, ką liudija šis pamokslininkas, yra labai rimta. Maždaug prieš porą dešimtmečių šis pastorius aprašė tai, ką mūsų dienomis matome pasaulyje, o tai primena, kad turi vykti vertybinės permainos ir mūsų mąstyme, nes Dievas pradėjo pasaulio teismą. Todėl ir mirčiai privalome rengtis ypač kruopščiai.
Žiūrėkime, kokios katastrofos krečia visą pasaulį. Deja, čia tik pradžia. Įsidėmėkite: čia tik pradžia!
Rick Joyner perspėja, kad ir toliau Žemė bus purtoma ir drebinama. Pačių didžiausių negandų laikai nuvilnys per žemę lyg didžiulės jūros bangos. Tačiau tie, kurie pažįsta Jėzų, neišsigąs. Jie stovės prieš riaumojančias jūras ir sakys: „Nurimkite!“ Ir jūros nurims. Net ir mažiausias iš Jo mažiausiųjų bus lyg milžiniška ramybės tvirtovė, atlaikysianti visa, kas užeis. Iš pradžių Jo šlovė bus apreikšta Jo žmonėms, o vėliau ir per juos. Net ir kūrinija Jį atpažins Jo žmonėse ir paklus jiems taip kaip Jam...

Tęsinį skaitykite 2017 10 07 „Utenyje“

„Mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“

Details: Published: Friday, 29 September 2017 08:37

Valerijus RUDZINSKAS

Esama daugybės liudijimų apie tai, kaip mirusieji duoda apie save žinią, tuo pat metu primindami, kad mes, kol esame gyvi, turime imtis atsakomybės už pasirenkamus kelius...
Rytų Bažnyčios arkivyskupas Nilas savo užrašuose pasakoja tokią istoriją:
„1871 m. nuo choleros mirė arkivyskupo choro giedotojas, sulaukęs 24 metų amžiaus. Po devynių dienų nuo jo mirties jis arkivyskupui prisisapnavo. Arkivyskupas, trumpai su juo pakalbėjęs, paklausė:
– Kaip tu dabar jautiesi?
– Man sunku, - atsako giesmininkas.
– Kaip būtų galima tau padėti? – paklausė arkivyskupas.
– Melskitės už mane. Štai dar iki šios dienas niekas už mane mirusį nepaaukojo Mišių.
– Išgirdęs tuos žodžius, labai susijaudinau, – rašo arkivyskupas, – ėmiau atsiprašinėti mirusiojo ir pažadėjau nieko nedelsdamas jo prašymą išpildyti, ką ir padariau...“
Šiandien mūsų visuomenėje piktoji dvasia daro viską, kad nukreiptų žmonių dėmesį nuo pasirengimo mirčiai, o nepasirengusius sučiuptų savo gniaužtuose. Mes nustojome žavėtis dvasiniu gyvenimu. Apskritai nemokame džiaugtis gyvenimo dovana... Kai kuriomis aplinkybėmis verta prisiminti rūsčius apaštalo Pauliaus žodžius, labai tinkamus nūdienos žmonėms:
„Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie – Dievo nekenčiami šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi.
Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1, 28 – 32)... Kitaip tariant, tai žmonės – praradę gyvenimo džiaugsmą ir besistengiantys jį atimti iš kitų...
Profesorius Peter Kreeft primena, kad viduramžių žmonės atrodo tarsi žaislų neregėję valstiečiai lūšnose, – o jie vis tiek buvo susižavėję. Progų pagarbiai baimei ir nuostabai būta apsčiai: gimimas, mirtis, meilė, šviesa, tamsa, vėjas, jūra, ugnis, saulėtekis, žvaigždė, medis, paukštis, žmogaus protas. Taip pat – Dievas ir Dangus. Bet visa tai nepasikeitė, pasikeitėm mes. Visata netapo tuščia, o mes – pilni; visata tebėra pilna, o mes ištuštėjome, tapome nejautrūs jos pilnatvei, mūsų širdys atšalo.

„Mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“

Details: Published: Friday, 22 September 2017 08:11

Valerijus RUDZINSKAS

Kas yra pragaras? Biblija sako, kad pragaras – tai aimanų, verksmo ir dantų griežimo vieta. Biblija tvirtina, kad pragaras – reali vieta. Pragaras – tai ne sutrikusios vaizduotės padarinys.
Jūs paklausite, kur yra pragaras? Vienas žmogus paklausė krikščionį: „Jei yra pragaras, tuomet kur jis yra?“ Krikščionis atsakė: „Jis yra gyvenimo, nugyvento be Kristaus, pabaigoje.“ Tai – geras atsakymas...
Vienuolis basasis karmelitas šv. Juozapo Jonas Marija savo Gerosios mirties vadovėlyje (1665 m.) pateikė aštuonias gana dažnai aptinkamas juslių kančias: lytėjimo (baisus karštis), skonio (alkis, dūmai), kvapo (smarvė), klausos (triukšmas), regėjimo (velniai ir pabaisos), atminties (malonių atsiminimų neprisiminimas), sąmonės (Dievo praradimo amžinai supratimas), valios (nuolatinė neapykanta viskam).
Mykolas Alšauskis, xviii a. vid. aprašydamas pragarą, vardijo aštuonias didžiausias kančias – didžiulį karštį, didelį šaltį, gausybę kandančių kirminų, baisią smarvę ir dūmus, nuolatinį alkio pojūtį, tamsą, nesibaigiančią velnių buvimo šalia baimę ir Dievo užtarimo praradimą.
Pragaro baimė – išganinga priemonė nuolat atminti mirtį ir tinkamai jai pasiruošti...
Mindaugas Paknys monografijoje „Mirtis LDK kultūroje“ („Aidai“, 2008) nuodugniai išnagrinėjo ankstesnių laikų lietuvių ir kitų Europos tautų atsakomybę rengiantis mirčiai ir pastangas nepakliūti į pragarą...
Anot M. Paknio, krikščionybėje nuolat deklaruojamas žmogaus gyvenimo trumpalaikiškumas, o mirtis suprantama kaip natūralus perėjimas į amžinąjį gyvenimą. Vis dėlto dažniausiai būsimos mirties kančios neapraudamos, dėl jų neverkšlenama – atvirkščiai, stengiamasi save ir kitus padrąsinti.
Mirties baimė egzistavo visais laikais, religija arba savitaiga padėdavo ją slopinti, tačiau vargu ar pavykdavo visiškai įveikti, nors Šventasis Raštas vienareikšmiškai tvirtina, kad „žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą.“
Baroko epochoje mirties baimė dėl apraiškų įvairovės, kartais prieštaringų vertinimų ypač sustiprėja. Dera išskirti baimę dėl artėjančių fizinių kančių ir pomirtinės būklės nežinojimo, taip pat baimę dėl nuodėmių ir galimų pragaro kančių.

„Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo“

Details: Published: Friday, 15 September 2017 08:53

Valerijus RUDZINSKAS

Vyresnysis žmogus anksčiau niekada apie tai nesusimąstė. Kitą sekmadienį, per pamaldas, vyriškis atsivedė anūkę ir atsisėdo šalia jos. Jis ją apkabino ir kalbėjosi apie dešimtį minučių. Po to anūkė pakilo, išėjo į priekį ir atgailavo, priimdama Viešpatį. Tai buvo išmintingas sprendimas...
Šiandien noriu klausti, kur yra tie, kurie mums brangūs: tėvai, vaikai, anūkai, kiti artimieji? Kokią draugiją jie pasirinko? Ar jie surado ir priėmė Viešpatį? Ar jie žino, kad sekmadieniais reikia dalyvauti Mišiose? O gal jiems sekmadienių bažnytinė draugija visai nemaloni ir jie laiką leidžia kitoje draugijoje, keliaujančioje į pragarą?..
Kas nutinka, kai apleidžiame savo vaikus ir kitus šeimos narius, nesirūpindami jų dvasiniu gyvenimu?
Genialusis pasaulio literatūros klasikas Oscar Wilde (gim. 1854 m. spalio 16 d. Airijoje ir palaidotas 1900 m. gruodžio 3 d. Paryžiuje) pasakoja, kaip vienoje iš nuostabiųjų savo pjesių Eschilas kalba apie didiką, kuris parsigabena į namus liūto jauniklį ir karštai jį pamilsta, nes liūtukas degančiomis akimis atbėga į kiekvieną jo kvietimą ir dailiai vizgina uodegą, prašydamas ėsti, o paskui, kai tas padarėlis užauga, prabyla tikroji jo padermės prigimtis: užaugusiame liūte atgyja protėvių kraujas. Liūtas pražudo ir patį didiką, ir jo namus, ir viską, ką jis turėjo...
Prisiminkime alkoholikus, narkomanus, azartinių lošimų žaidėjus... Kažkada jie buvo mieli tėvų vaikai, žmonų vyrai ar vyrų žmonos. Šiandien daugelio tėvų bei sutuoktinių gyvenimą jie pavertė ašarų pakalne... Jie pasirinko ne tą draugiją. Jie net nežino, ką reiškia tikinčiųjų susirinkimas...

Tęsinį skaitykite 2017 09 16 „Utenyje“

„Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo“

Details: Published: Friday, 08 September 2017 08:46

Valerijus Rudzinskas

Tikriausiai kiekvienam mūsų yra tekę pakliūti į aplinką, iš kurios norisi kuo greičiau išbėgti. Ir tik ištrūkę iš nemalonios draugijos pajuntame, kaip liaujasi įtampa, o akyse prašviesėja. Labai ilgai būnant netinkamoje draugijoje galima susirgti ar net numirti... Apaštalas Paulius laiške romiečiams perspėja vengti netinkamų draugijų: „Aš raginu jus, broliai, vengti tų, kurie kelia nesutarimus bei papiktinimus, prieštaraudami mokslui, kurio jūs išmokote. Saugokitės jų! Tokie žmonės tarnauja ne mūsų Viešpačiui Kristui.“
Noriu jums trumpai papasakoti apie garsų persų kilmės gydytoją ir filosofą (980–1037 m. po Kr.) Aviceną. Jo atminimui Dušanbė mieste pastatytas paminklas. Avicena buvo išties genialus. Jis užaugo Bucharoje, būdamas 10 metų atmintinai mokėjo visą Koraną ir žymiausius arabų klasikus, per kelerius metus baigė teisės mokslus, taip pat matematiką, astronomiją ir mediciną. Būdamas 16 metų pagarsėjo išgydęs Bucharos valdovą Mansurą II, kurio bibliotekoje jis baigė savo mokslinį pasirengimą.

Tęsinį skaitykite 2017 09 09 „Utenyje“