Šventadienio paraštėse

„Antroji mirtis“

Details

Published: Friday, 25 August 2017 08:17

Valerijus Rudzinskas

Aš pažįstu daug jaunuolių, Kristų iškeitusių į pasaulį. Iš šalies jų laimė man atrodo gana įtartina. O iš amžinybės perspektyvos – tragiška...
Evangelijoje paminėtas jaunuolis nepasidžiaugė nei brandžiais gyvenimo metais, nei savo norų realizavimu... Šiandien tokių jaunuolių sutinkame daug. Tik švento spindėjimo jų akyse nematome...
Įsižiūrėkime į žmonių akis. Jos ypač dažnai matomos per televiziją... Ten jaunoji karta žengia triumfo žygyje. Su pasauliu, dėl pasaulio ir pasaulyje. Pasaulyje be Jėzaus... Įsižiūrėkite į jų akis. Gana dažnai pamatome, kokios bukos ir tuščios yra kokios nors išlepintos ir išpuikusios „žvaigždės“ akys... Ir pasižiūrėkite kur nors paveikslėlyje į senatvės palaužtų Motinos Teresės ar Jono Pauliaus II akis. Apie tokias akis ir tokį veidą drauge su poetu Joseph Campbell sakome:
„Senas veidas spindi grožiu,
Tarsi žvakė balta šventoj vietoj“...
Tai ir daugumos jūsų, atvykstančiųjų į šią šventovę melstis, veidai. Gražūs veidai ir gražios akys. Daugumos. Lyg baltos žvakės, spindinčios šventoj vietoj...
Bet kurioje gyvenimo srityje pirmenybę teikiant mažiau svarbiems dalykams, netenkama ne tik svarbiausių, bet ir mažiau svarbių dalykų, o pirmenybę teikiant svarbiausiems dalykams, įgyjami ne tik svarbiausi, bet ir mažiau svarbūs dalykai...
Tačiau tęskime ekskursiją po pragarą...
Praeiname pro ugnį ir stebime žmogų, negalintį rasti vietos. Jis verkia ugnies ežere, neįmanydamas kur dėtis. Šis žmogus nenurimsta nė akimirkai. Girdime, kaip jis šaukia, griežia dantimis ir keikia Dievą. Kreipiamės į jį: „Ei, tu tikriausiai buvai baisus žmogus? Ką tu padarei? Tu tikriausiai gabalais supjaustei kokį nors žmogų? O gal sugriebei nekaltą vaiką ir trenkei galva jį į medį?“ Jis atsako: „Ne, aš buvau pamokslininkas. Aš skelbiau Evangeliją ir gydžiau ligonius. Net iš mirusiųjų prikeldavau. Aš buvau apaštalas.“
Tikriausiai supratote, kas čia toks. Tai – Judas Iskarijotas. Judas gydė ligonius, prikėlė mirusius ir išvarydavo velnius. Jis pamokslavo, tačiau išgelbėtas nebuvo...
Anot Rick Joyner, Viešpats galėjo atleisti Judui jo išdavystę – tai nebuvo neatleistina nuodėmė. Ko gero mus visus galima apkaltinti Jėzaus išdavimu: ką padarėme vienam iš Jo mažiausiųjų, Jam padarėme. Judui nebuvo įmanoma padėti, nes jis pa­sikorė, – mėgino pats sumokėti kainą už savo nuodėmę. Kai mes „kariame save“, mėgindami patys išpirkti savo kaltę, iš tiesų teigiame, kad kryžiaus aukos nepakanka už mūsų nuodėmę ir mums patiems reikia sumokėti tą kainą. Tai nesustiprina mūsų pasipriešinimo nuodėmei, tik silpnina jį...
Kad niekas niekuomet nenorėtumėte keliauti į pragarą, atskleisiu vieną paslaptį apie laiką dangiškojoje amžinybėje – skaistykloje ir danguje... Verta dėl to laiko pasistengti...
Mums, esantiems žemiškajame laike, praeitis yra negyva ir uždara, todėl ne­kintama, jos nėra dabar, kad galėtume veikti jos labui. Tačiau esan­tiems amžinybėje visas laikas yra gyvas. Praeitis yra dabar. O tai, kas yra dabar, gali būti sugrąžinta ir pakeista. Visos praeities nuodėmės, klai­dos ir neišnaudotos galimybės, visos neišsprendžiamos problemos ir akligatviai, netgi pati mirtis iš amžinybės gali būti pasukti atgal... Iš ten galėsime nukeliauti į savo praeitį ir pakeisti dalykus, kuriuos norėsime pakeisti...
Daryk ką nori, tik neik į pragarą! Pakliuvęs į pragarą, tu niekuomet neatleisi pamokslininkams. Niekada neatleisi Dievui, tačiau dėl visko kaltas tebūsi pats. Laiške korintiečiams sakoma: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2). Dabar akimirka, kai ištariame: Jėzų Kristų priimu kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją!..

„Antroji mirtis“

Details

Published: Friday, 18 August 2017 08:39

Valerijus Rudzinskas

Yra toks pasakojimas apie gandrą ir gulbę.
Gandras vaikštinėjo palei upės krantą ir ieškojo sraigių. Kaip pratęs, jis rausėsi smėlyje, iš kurio sraiges iškrapštydavo. Kol gandras krapštėsi smėlyje ir rinko sraiges, iš dangaus atskrido puiki gulbė. Skrisdama pro šalį gandrui tarė: „Ar nenori kartu su manimi skristi į dangų?“ Gandras, toliau rausdamasis smėlyje, paklausė: „O kas yra dangus?“ Gulbė atsakė: „Ach, tai nuostabi vieta!“
Gulbė pakylėta širdimi ėmė aiškinti, koks puikus yra dangus. Gandras niekuomet nežvelgė į viršų. Jis visą laiką vaikštinėjo upės pakrante ir gaudė sraiges. Galų gale gandras paklausė: „Ar yra danguje sraigių?“ Gulbė atsakė: „Ne, danguje sraigių nėra.“ Tuomet gandras, sugavęs eilinę sraigę, ištarė: „Vadinasi, man nėra ką ten veikti“...
Štai kas neramina žmones. Jie nori visko, kas yra žemėje, o jei tų dalykų nebus rojuje, tuomet rojus jiems nereikalingas... Vargas tiems, kurie įsitikinę, kad patys brangiausi dalykai yra žemėje. Jie net neįsivaizduoja, kaip be viso to įstengs apsieiti rojuje. Todėl nedvejoja, kad geriau būtų, jei liktų čia. Deja, žemėje amžinai negyvensime...
Vienas filosofas rašė, kad kasdien meldžiasi tokiais žodžiais: „Viešpatie, aš nesu toks geras, kad patekčiau į rojų, ir ne toks blogas, kad keliaučiau į pragarą. Todėl prašau, kad leistum man likti čia.“ Vis dėlto jis mirė. Ir kažkur nukeliavo. Mes taip pat mirsime ir kažkur pateksime...
Kas patenka į pragarą? Biblija sako, kad „bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis” (Apr 21, 8)... Labai platus ratas. Yra žmonių, kurie bijo priimti Jėzų Kristų kaip asmeninį Gelbėtoją, būgštaudami, kad kas nors apie juos pagalvos ką nors ne visai gerai. Todėl jie atmeta Jėzų iš baimės pasirodyti prieš žmones keistuoliais. Galų gale jie paklius į pragarą. Jie eina tiesiai į pragarą. Yra žmonių, kurie jau pragare, tačiau nė už ką tuo nepatikėtume, jei apie tai nekalbėtų Biblija...

Tęsinį skaitykite 2017 08 19 „Utenyje“

„Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“

Details

Published: Friday, 11 August 2017 08:20

Valerijus Rudzinskas

Bausmės vietos anapus vaizdinys paplitęs daugelyje religijų; Senajame Testamente apie tai užsimenama nebent Iz 14, 9 - 20. Platono († 347 pr. Kr.) mito forma nupasakotai anapusinei geografijai tenka didelis vaidmuo ankstyvojo judaizmo raštuose, ji mėgstama kai kurių teologų, gyvenusių laikotarpiu po Naujojo Testamento laikų, paplitusi pamoksluose bei liau­dies kūryboje. Anot Naujojo Testamento, Jėzus savo skelbimui suteikė grasinančios kalbos pobūdį dvejopai: jis kalbėjo, jog nepriėmusieji jo naujienos apie Dievo karalys­tę nebus įleisti bei liks lauke, ir savo laiko priežodžius (apie nemirštantį kirminą ir apie negęstančią ugnį, redaktorių dar paryškintus verksmo bei dantų griežimo įvaizdžiais) grasindamas taikė pirmiausia negailestingiesiems bei neišmintingiesiems.
Kalbėjimas apie pragarą (ugnį ir sierą) susijęs su persekiojamų krikščionių keršto poreikiu.
Teologijos tradicijoje kontrastuoja du aiškinimo būdai: žinančiųjų, kuriems pavyzdingai atstovauja Augustinas († 430) ir kurių iki mūsų dienų pasitaiko fundamentalizmo sluoksniuose, pažodinis tekstų apie pragarą supratimas ir manymas, jog amžinasis pasmerkimas ištiko daugybę žmonių, ir besiviliančiųjų, tarp kurių daug šventųjų bei įžymių teologių bei teologų, pradedant Origenu († 253), puoselėjama viltis, jog išgel­bėti buvo visi žmonės.

Read more: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“

„Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“

Details

Published: Friday, 04 August 2017 08:24

Valerijus Rudzinskas

Atsiverskime pagrindinį tikėjimo tiesų šaltinį – Katalikų Bažnyčios Katekizmą. Jame apie pragarą ir Paskutinįjį teismą pasakyta:
„Mes galime susivienyti su Dievu tik laisvai pasiryžę Jį mylėti. Bet mes negalime Dievo mylėti, jei sunkiai nusidedame Jam, savo artimui ar patys sau.
Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio.“ Išganytojas mus įspėja, kad būsime nuo Jo atskirti, jei vengsime pagelbėti sunkiai vargstantiems beturčiams ir mažiausiems Jo broliams. Mirti turint sunkią nuodėmę ir nesigailint bei atstumiant gailestingąją Dievo meilę reiškia savo paties laisvu noru būti amžinai nuo Jo atskirtam.
Ta galutinio paties žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos būsena vadinama pragaru.
Jėzus dažnai kalba apie „negęstančios ugnies“ pragarą, skirtą tiems, kurie ligi pat savo gyvenimo pabaigos atsisako tikėti ir atsiversti; tai būsianti pražūtis ir sielai, ir kūnui.
Jėzus rūsčiais žodžiais skelbia, kad Jis „išsiųs savo angelus, tie išrankios (...) visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį“, o Jis pasmerks: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“ Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąja ugnį“. Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimo laimę, kuriai buvo sukurtas ir kurios trokšta.
Šventojo Rašto teiginiai ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąjį paskyrimą. Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti:„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“
Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, tai Viešpaties paraginti tu­rime nuolat budėti, kad, pabaigę savo vienintelę žemiškojo gyvenimo ke­lionę, taptume verti su Juo įeiti į vestuves ir būti priskaityti prie palaimintųjų, o ne kaip blogi ir apsileidę tarnai nugramzdinti į amžinąją ugnį, išmesti laukan į tamsybes, kur „bus verksmas ir dantų griežimas“...

Tęsinį skaitykite 2017 08 05 „Utenyje“

Dievas kiekvienam atlygins už jo darbus

Details

Published: Friday, 28 July 2017 10:20

Valerijus RUDZINSKAS

Vienas dievobaimingas žmogus patarė jam, kad jis, kai tik užsimanys degtinės, sukalbėtų po 33 Jėzaus maldas, susidedančias iš šešių žodžių: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Darbininkas paklausė, ėmė taip daryti ir greitai visai metė gerti. Ir ką gi dar? Po trejų metų išėjo į vienuolyną.
– O kas vertesnė? – paklausė kapitonas: – Jėzaus malda ar Evangelija?
– Vienodai vertos abi, – atsakė keliauninkas, – tiek Jėzaus malda, tiek Evangelija, nes dieviškajame Jėzaus Kristaus varde slypi visos Evangelijos tiesos. Bažnyčios tėvai sako, kad Jėzaus malda yra visos Evangelijos santrauka...
Visiems, kamuojamiems nenugalimų ydų, nuodėmių, ligų, priklausomybių, velnio puolimų ir kitų negandų, nuoširdžiai rekomenduoju vieną iš paminėtų receptų: kasdienį Šventojo Rašto skaitymą ir nepaliaujamą Jėzaus maldos („Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“) kartojimą.
O dar geriau – naudoti abi priemones. Tai darydami įgysime begalinę ištvermę, o svarbiausia – laimėsime amžinąjį gyvenimą. Šios dvasinio gyvenimo priemonės išmokys mus didžiulės ištvermės. Tai galiu paliudyti tiek asmenine, tiek kai kurių Pilnų namų bendruomenėje gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių patirtimi. Tvirtai tikiu: jei bent mėnesį nugalėsite tingumą ir praktikuosite siūlomas dvasines priemones, bet kuri komplikuota jūsų situacija keisis į gerą...
Skirkime pakankamai laiko Šventojo Rašto skaitymui. Gyvenkime juo. Anot Rick Joyner, „artėja laikas, kai mes labai gailėsimės, jog iššvaistėme tiek daug bran­gaus laiko, kurdami bevertes televizijos laidas, leisdami menkaverčius žurnalus ar šiaip pramogaudami, užuot būtume atsidavę Žodžiui. Kaip vienas pamokslininkas yra pasakęs: „Krikščionis greičiau atiduos savo gyvybę už Bibliją, negu ims ją skaityti.“Kol turime Bibliją, skirkime jai deramą dėmesį“.

Tęsinį skaitykite 2017 07 29 „Utenyje“