„Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“
- Details
- Published: Friday, 04 August 2017 08:24
Valerijus Rudzinskas
Atsiverskime pagrindinį tikėjimo tiesų šaltinį – Katalikų Bažnyčios Katekizmą. Jame apie pragarą ir Paskutinįjį teismą pasakyta:
„Mes galime susivienyti su Dievu tik laisvai pasiryžę Jį mylėti. Bet mes negalime Dievo mylėti, jei sunkiai nusidedame Jam, savo artimui ar patys sau.
Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio.“ Išganytojas mus įspėja, kad būsime nuo Jo atskirti, jei vengsime pagelbėti sunkiai vargstantiems beturčiams ir mažiausiems Jo broliams. Mirti turint sunkią nuodėmę ir nesigailint bei atstumiant gailestingąją Dievo meilę reiškia savo paties laisvu noru būti amžinai nuo Jo atskirtam.
Ta galutinio paties žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos būsena vadinama pragaru.
Jėzus dažnai kalba apie „negęstančios ugnies“ pragarą, skirtą tiems, kurie ligi pat savo gyvenimo pabaigos atsisako tikėti ir atsiversti; tai būsianti pražūtis ir sielai, ir kūnui.
Jėzus rūsčiais žodžiais skelbia, kad Jis „išsiųs savo angelus, tie išrankios (...) visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį“, o Jis pasmerks: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“ Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąja ugnį“. Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimo laimę, kuriai buvo sukurtas ir kurios trokšta.
Šventojo Rašto teiginiai ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąjį paskyrimą. Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti:„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“
Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, tai Viešpaties paraginti turime nuolat budėti, kad, pabaigę savo vienintelę žemiškojo gyvenimo kelionę, taptume verti su Juo įeiti į vestuves ir būti priskaityti prie palaimintųjų, o ne kaip blogi ir apsileidę tarnai nugramzdinti į amžinąją ugnį, išmesti laukan į tamsybes, kur „bus verksmas ir dantų griežimas“...
Tęsinį skaitykite 2017 08 05 „Utenyje“