utenis 11

Sunday, April 21, 2019

Šventadienio paraštėse

TU GALI

Valerijus Rudzinskas

Pradedame spausdinti kunigo Valeriajus Rudzinsko knygelę „Tu gali“.
Knygelė kupina paguodos bei išminties, suteikiančios jėgų tikėti ir tęsti gyvenimo kelionę, išvengiant nusivylimo. Skaitydami autoriaus mintis, mokomės kantrybės ir pasitikėjimo Dievo Gailestingumu. Knygelėje sudėti žodžiai kiekvieną naują skaitytoją ragina neabejoti:
iš tiesų tu gali pradėti gyvenimą iš naujo!
Tu gali keistis iš tamsos į šviesą!
Tu esi aukščiau bet kokio negalėjimo!

Antrą dešimtmetį Pilnų namų bendruomenėje kasdien vos ne ištisą parą tiesiogiai prisiliesdamas prie tų, kurie dėl savo ar kitų kaltės atsidūrė gyvenimo kelkrašty, kuriuos sugavus kančia nebenori paleisti, stebėjau, ką per juos nori pasakyti Dievas. Ką jis nori kalbėti jiems per mane. Niekada nemaniau, kad, įžengęs į ketvirtą kunigystės dešimtmetį, sutiksiu gausybę brolių ir sesių, palytėtų sopulio ir nuolat sprendžiančių skausmingą asmeninio likimo slėpinį. Kasdieniai susitikimai skatina mąstyti. Kartu su besilankančiais mėginu spręsti iškilusius klausimus. Todėl ir gimė šios mintys. Drįstu manyti, kad Malonė siuntė įkvėpimą, kuris atėjo į širdį tiek, kiek sugebėjau jį priimti, tave paliesiantį tiek, kiek įstengiau jį perteikti, ir tiek, kiek tu būsi atviras malonei. Šalia maldos ir vidinio mąstymo įkvėpimo sėmiausi sklaidydamas Bažnyčios tėvų ir kitų iškilių asmenybių rašytinį palikimą. Labai noriu, kad čia sudėti žodžiai pirmiausia pasiektų visus, kuriuos gyvenimas nuvedė nelaisvėn – tiek širdies, tiek už kalėjimo sienų. Tuos, kurie iškankinti narkotikų ar alkoholio nebeturi jėgų patikėti, kad įmanoma keltis. Tuos, kurių daug kas nekenčia, nes jie serga AIDS ar kitomis ligomis. Tuos, kurie pro ašaras dėl visokių kančių nebemato prasiskleidžiančio žiedo ir nebegirdi vėjo šnaresio medžiuose. Tuos, kurie sako, kad yra nelaimingi ar patys savęs nebemyli. Tuos, kurie nukeliavo į gyvenimo paribį arba buvo į jį nustumti žiaurios visuomenės. Tuos, kurie, neturėdami jėgų gyventi, bandė išeiti iš gyvenimo. Vienišus, išduotus, pamirštus. Žinoma, ir tuos, kurie savimi, ačiū Dievui, pasitiki, tačiau dar nėra nugalėti meilės visiems aukščiau paminėtiems.
Rašau ir Pilnų namų bendruomenės broliams, kurie Dievo, Bažnyčios ir vieni kitų akivaizdoje davė ar duos ateityje didingą pažadą visa kuo dalytis su pačiais nelaimingiausiais ir darbuotis, kad „Tėvo namai būtų pilni“ priėmusių jo gailestingą kvietimą ir nuplautų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju. Gyvenant lengva džiaugtis su besidžiaugiančiais, tačiau ne kiekvienas įstengiame kažkam padėti išgerti kentėjimų taurę. Todėl broliams linkiu suprasti savo pašaukimo prakilnumą ir nestokoti jėgų, pranokstant save pačius, kad kenčiančiųjų akivaizdoje meilės, atlaidumo ir gailestingumo šaltiniai niekuomet neišsektų.
Noriu, kad skaitomi žodžiai ne tik guostų, bet ir pamokytų išminties, suteikiančios jėgų tęsti gyvenimo kelionę išvengiant klaidų ar nesėkmių, taip pat ramiai pakeliant išbandymus. Juk dvasinės mokinystės pradmenys slypi atkaklume ir nuolankume. Trokštu, kad į kiekvieno mūsų širdį ateitų supratimas, jog skausmingi gyvenimo įvykiai nėra bausmė ar nelaimė. Jie – neįkainojamos vertės pamokos, kurių pozityviuosius vaisius suvokiame laiko tėkmėje, o galutinai atpažįstame tik amžinybėje. Neabejokime: viskas, net ir tai, ką vadiname kryžiumi, turi savo prasmę. Gal tik ne visada apie tai pagalvojame. Todėl linkiu, kad perskaitytos mintys nors šiek tiek padėtų keisti požiūrį į gyvenimą ir padarytų jį bent mažumėlę šviesesnį bei viltingesnį. Kiekvieną naują skaitytoją visa širdimi raginu neabejoti: iš tiesų tu gali pradėti gyvenimą iš naujo. Tu gali keltis iš tamsos ir gręžtis į šviesą. Tu esi aukščiau bet kokio negalėjimo! Daugelis gyvenusiųjų Pilnų namų bendruomenėje tai įrodė. Sutelkę pastangas kopsime tik aukštyn su vis smarkiau širdyje įsižiebiančia ugnimi, sudeginančia skausmingą ligšiolinę praeitį bei patirtį.
Kiekvieną jūsų kviečiu dalyvauti gailestingumo darbe ir skatinu atlikti ką nors gera bent dėl vieno Pilnų namų bendruomenėje gyvenančio ar bet kur esančio socialinės atskirties žmogaus. Dievas laimina kilnius pasiryžimus – daugiau negu tikimės ar galime norėti, nes Viešpats ypatingai gyvena tarp kenčiančių atskirtyje ir gausiai atlygina už kiekvieną, kad ir patį menkiausią, gerą darbą dėl jų. Ypač raginu mokytis pakantumo. Visuomenė, reikšdama pasipriešinimą norintiems vaduotis iš priklausomybių, trokštantiems sveikti, besiryžtantiems keisti gyvenimo būdą, nusideda brolžudystės nuodėme. Atminkime, šių vargšų niekas negali apginti. Dievas mato jų nerimą, skausmą ir ašaras, girdi jų kasdienę maldą. Todėl šių Viešpaties mažutėlių puolimas – Dangaus keršto besišaukianti nuodėmė! Metamas akmuo kada nors pavirs į uolą. Neįtikėtina, kad žiaurūs puolimai, šmeižtas, atstūmimai ir persekiojimas nesusilauktų Viešpaties atsako.
Mieląjį skaitytoją raginu nepadėti šios knygelės į lentyną, o išsiųsti ją į pasaulį, ieškoti tų, kuriems ji skirta. Atminkime, kad tik dalydamiesi praturtėsime. Nūdienos žmogui ypač reikia paguodos ir atjautos. Todėl bendromis pastangomis darbuokimės, kad kiek galėdami mažintume kitų skausmą ir guostume visus, kuriems reikia paguodos. Galbūt atsiras kilniadvasių jaunuolių, norinčių tirti pašaukimą Pilnų namų bendruomenėje, kad ateityje įsitrauktų į mūsų gyvenimą ir veiklą kaip pasišventusieji broliai. Dėl jų kasdien meldžiamės ir ypač jų laukiame.

DIEVO GAILESTINGUMO ŠVENTĖS PAMOKSLAS

Kun. dr. Kęstutis Dailydė,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų
seminarijos dėstytojas

 

Prisikėlęs Jėzus ateina pas savo mokinius. Jie – už uždarų durų. Mokiniai dar baimės kape, jie dar netapę Jo gyvenimo dalyviais. Pirmiausia, ką Jėzus jiems parodo, – kad yra prisikėlęs, kad yra gyvasis tarp jų. Jėzus atėjo ir atsistojo viduryje. Galima numanyti, kad Jis prisistato mokiniams po to, kai įžengia pas Tėvą. Šis Jėzaus atėjimas mokiniams yra naujas „matymas“ ir naujas „pažinimas“. Dabar ramybė ir džiaugsmas – per Paskutinę vakarienę pažadėtos dovanos – tampa tikrove. Ramybė („šalom“) dabar įgyja naują prasmę. „Ramybė jums!“ – tai velykinis Jėzaus pasveikinimas, padedantis mokiniams nugalėti bet kokią baimę. Jėzaus nešama ramybė yra reali Jo žadėta išganymo dovana.
Jėzus gali duoti šią ramybę, nes Jis pats yra ramybės pamatas. Jis – Nugalėtojas, įveikęs mirtį – didžiausią griaunančią pasaulio jėgą. Pasaulyje, kuris kelia baimę, mokiniai yra kartu su tuo, kuris nugalėjo pasaulį. Jėzus mokiniams atidaro duris, padaro juos pajėgius įeiti į pasaulį. Ne užsiverti prieš pasaulį baimėje, bet įeiti į jį kupiniems pasitikėjimo Jėzumi ir nešti Jo malonės dovanas. Prisikėlimo dieną Jėzus teikia ramybės pilnatvę, ir ši dovana užtikrina, kad į Dievą remtis yra saugu.
Pasisveikinęs Jėzus prisistato mokiniams kaip Nukryžiuotasis, parodydamas savo rankų ir šono žaizdas. Mokiniai turi įsitikinti, kad tas, kuris stovi prieš juos gyvas, yra tas pats, kuris mirė ant kryžiaus. Mokiniai turi pripažinti, kad Jis nuėjo anapus mirties ir ją nugalėjo.

Tęsinį skaitykite 2018 04 21 „Utenyje“

MANO GYVENIMO STEBUKLAI

 

Šiame skyrelyje rasite liudijimus apie patirtas Dievo malones, kuriuos užrašė žmonės, atvykstantys į Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčią.

Inga RYKIJAN

 Nuolat skundžiausi bloga savijauta, dažnai peršaldavau. Dažnai ir be peršalimų visiškai neturėdavau jėgų, jaučiausi esanti ligonė. Būdavo sunku pakilti iš lovos, bet vis tiek kažkaip kildavau ir eidavau, nors ir ne visada. Dar sunkiau buvo visa tai išgyventi, nes iš aplinkinių ir artimų žmonių jausdavau kreivus žvilgsnius. Mažai kas tikėjo, kad mano negalavimai tikri, manė, kad simuliuoju, nes esu jauna panelė. Ilgus metus jaučiau fizinį ir dvasinį skausmą. Nei mankštos, nei kitos sveikatinimo siūlomos procedūros neduodavo ilgalaikių rezultatų. O gydytojai tik trūkčiojo pečiais. Sunkiausiu metu artimiausi žmonės pasirodė patys tolimiausi.
Visada buvau tikinti, bet nebuvau uoli tikinčioji. Kaip ir dauguma žmonių, eidavau į bažnyčią, kai būdavo patogu. Išklausydavau šv. Mišias, pasimelsdavau už šeimos narius ir save, grįždavau namo ir toliau gyvenau. Greičiau egzistuodavau, o ne gyvendavau. Nesupratau, kokia galia slypi tikėjime Dievu ir kaip viskas keičiasi į geresnę pusę, kuomet ryšys su Juo stiprėja. Gyvenau kaip dauguma: dirbau, leidau laisvalaikį su draugais, kartais nueidavau į bažnyčią. Dažnesnis svečias bažnyčioje būdavau tuomet, kai jau tikrai būdavo blogai. Tuo metu atrodė, kad svarbu turėti kuo daugiau draugų, nesvarbu, ar jie tikri, ar ne. Taip gyvenau eilę metų. Prasidėjo depresija...

Tęsinį skaitykite 2018 04 07 „Utenyje“

„Tesidalija juo“

Valerijus Rudzinskas

Netoliese kitas mažytis vandens vabzdys, lašalas, nenuleido akių nuo grakščios lašalės: neturėjo drąsos prisipažinti jai meilę, tad vien iš tolo apžiūrinėjo gražuolę meiliu žvilgsniu.
Ant kranto, tik už kelių milimetrų nuo vandens, mažutėlė, vos įžiū­rima gėlė merdėjo iš troškulio. Ji niekaip nepajėgė pasiekti vandens, nors šis buvo taip arti. Gėlės šaknys jau nebeturėjo jėgų ilgiau kovoti.
Tuo pat metu vandenyje skendo muselė. Ji per išsiblaškymą įkri­to į tvenkinį. Permerkti sparnai vis labiau niro į vandenį, ir muselė niekaip neįstengė pakilti į orą. Vargšelė vos gaudė kvapą.
Virš tvenkinio plačiai driekėsi laukinės slyvos šakos. Ant pačios ilgiausios, siekusios tvenkinio vidurį, kabojo prisirpusi tamsi sul­tinga slyva. Staiga ji bumbtelėjo į vandenį.
Pasigirdo duslus pliumpt, kurio per vabzdžių dūzgimą beveik niekas neišgirdo.
Tačiau aplink nukritusią slyvą – ramiame, stovinčiame vandeny­je – ėmė sklisti vandens ratilai. Pirmas, antras, trečias, ketvirtas... Tarsi besiskleidžianti gėlė.
Kilusi bangelė pagavo ilgakojį vabzdį ir nusviedė jį tolyn nuo prasižiojusio varliūkščio.
Lašalą banga stumtelėjo prie lašalės. Šis, netyčia į ją atsitrenkęs, mandagiai atsiprašė, ir nuo tada jie vienas kitą įsimylėjo.
Pirmasis vandens ratilas nuvilnijo iki pat kranto. Tamsaus van­dens banga užliejo ir atgaivino mirštančią gėlę.
Antrasis vandens ratilas pakėlė skęstančią muselę ir nusviedė ją ant pakrantėje augusios žolės stiebelio, kur jos sparnai galėjo išdžiūti.
Kiek daug gyvenimų pasikeitė dėl vos pastebimų vandens ratilų...

Tęsinį skaitykite 2018 03 31 „Utenyje“

„Tesidalija juo“

Valerijus Rudzinskas

Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II enciklikoje apie Dievo gailestingumą rašo: „Gailestingumas, kaip begalinis Dievo tobulumas, pats yra begalinis. Begalinis ir nesibaigiantis yra Tėvo noras priimti vaikus palaidūnus, grįžtančius į jo namus.“ Tačiau, kad taip įvyktų, reikia, kad būtų skelbiančiųjų Gailestingumą. Skelbti pajėgūs tie, kurie Jį priėmė. Liūdna, bet nutinka taip, jog priėmusieji Gailestingumą. Juo su niekuo nesidalija...
Dar kartą sugrįžkite prie Senojo Testamento Išėjimo knygos, kurioje Dievas žydams nurodo, kaip švęsti Velykas:
„Sakykite visai Izraelio bendrijai, kad šio mėnesio dešimtą dieną kiekvienas jų teparūpina savo šeimai avinėlį – vieną avinėlį šeimai. Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo, atsižvelgdama į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti. Jūsų avinėlis turi būti be trūkumo, vienų metų patinėlis“...
Dabar pažvelkime į ketvirtą eilutę: „Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo, atsižvelgdama į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti.“ Kitaip tariant, jei jūsų namuose nėra daugiau namiškių, o tik du, tuomet imkite savo avinėlį ir juo pasidalykite. Pasidalykite! Žinome, kaip sunku pasaulio žmonėms girdėti šį žodį. Jis kelia siaubą ir susierzinimą...

Tęsinį skaitykite 2018 03 24 „Utenyje“

„Rachelė rauda savo vaikų, ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra“

Valerijus Rudzinskas

 

Tuomet ji nusprendė manimi atsikratyti. mamą pamokė pasigaminti abortuojantį gėrimą. Jau norėjo išgerti, tačiau sieloje vyko kažkas negera. Atsigulė ir galvoja: „Tuoj atsikelsiu, išgersiu vienu ypu ir viskas baigta. Kokia prasmė toliau kankintis? Ir taip jau šešis turiu, vyras invalidas, o čia dar septintas ateina. Kaip reikės visus išmaitinti?“ Save įtikinėja, tačiau sieloje slogu. Vis dėlto pasiryžo. Tačiau netikėtai pasigirdo kažkoks šurmulys. Prasiskyrė grindų lentos ir pasirodė žmogus – tarsi iš žemės būtų išniręs. Seneliukas – žilutėlis, su barzdele ir prakilnaus veido. Rankose jis laiko ryšulį. „Žiūrėk, – sako jis, – kokią gražią mergytę tu norėjai nužudyti.“ Mama žiūri, ir staiga apsireiškusiojo rankose ne ryšulys, o vaikelis. Mergytės veideliai apvalučiai, rožiniai. Ji ramiai miega.
Mama aiktelėjo ir sušuko: „Mama! Mama!“ Akimirksniu apsireiškusysis dingo. Įėjo mano senelė: „Kas tau, dukrele? Ko šauki?“ – „Aš... nieko... Turėsiu mergaitę. Gimdysiu!“
Ir dar viena nuostabi istorija...
Antrojo pasaulinio karo pradžioje mano mama pastojo. Laukėsi dešimto vaikelio. Laikai baisūs. Devynis vaikus auginti buvo sunku. Vyrą taip pat paėmė į karą. Tuomet mama nusprendė daryti abortą. Nuėjo pas bobutę, o ši paprašė odekolono ir muilo. Mama visų šių dalykų neturėjo, todėl nieko nepešusi grįžo į namus.
Tą pačią naktį jai prisisapnavo sapnas. Atrodo, kad prieš ją stovi didžiulis katilas, pilnas kraujo, o jame spurda mažučiai vaikeliai. Ji labai pasibaisėjo reginiu. Tą akimirką prie jos prieina šventasis ir sako: „Ar tu nori, kad ir tavasis atsidurtų šiame katile?“
Tuoj pat motina pabudo iš sapno, pašoko ir tvirtu balsu kreipėsi į seserį: „Ne, to aš nedarysiu. Turiu devynis, Dievas neapleis. Tegul ir dešimtasis auga.“ Pagimdė laimingai ir netrukus naujagimį pakrikštijo.
Ne tik dėl aborto, bet ir dėl kitų pačių įvairiausių priežasčių daugelis žmonių yra patyrę stiprių emocinių sukrėtimų ir nuoskaudų. Nuo to jų širdyse liko gilios žaizdos.
Kartais mes taip stipriai priprantame prie širdies skausmo, kad skirtumą suvokiame vien tuomet, kai patiriame išlaisvinimą ir skausmas pasitraukia.
Kai kurie žmonės lengvai skiriasi, daro abortus, regi mirtį. (Be abejo, lengvabūdiškas požiūris į skyrybas, abortus ar smurtą nėra pateisinamas. Visuomet būtina leisti Jėzui gydyti mūsų sužeistą dvasią per išpažintį.)
Kiti tokiais atvejais patiria sunkiausius sukrėtimus, nuo kurių lieka gilios dvasinės žaizdos, kurias taip pat visų pirma reikia gydyti per išpažintį...
Neturime pamiršti, kad daugelis dalykų, sužeidžiančių mūsų širdis, – priemonė tobulėti dvasia. Susidūrimai su skaudžiomis patirtimis neretai suteikia galimybę blaiviam mąstymui, prižadina iš miego apsnūdusią dvasią, bent trumpam laikui padeda išsivaduoti nuo triukšmingos ir neramios kasdienybės, atitraukiančios žmogų patį nuo savęs...

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Net tuščias šaldytuvas sulaukia 4–5 peržiūrų per dieną...
*
Petriukas vyresniajam broliui:
– Paprašyk mamos, kad duotų man pinigų ledams.
– Kodėl aš? Juk ji ir tavo mama.
– Taip, bet tu ilgiau ją pažįsti.
*
Buhalterė skundžiasi gydytojui nemiga.
– O aveles skaičiuoti ar bandėte? – klausia gydytojas.
– Žinoma, skaičiuoju, skaičiuoju, suklystu ir visą naktį ieškau klaidos.
*
Pokalbis telefonu:
– Аlio, brangusis! Ar gali dabar kalbėti?
– Galiu.
– Gerai. Tada klausyk!

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas