utenis 11

Saturday, February 17, 2018

Šventadienio paraštėse

„Štai tu tapsi nebylys, nes nepatikėjai mano žodžiais“

(Pradžia kovo 4 d. numeryje)

Kitą rytą, anksti pakilę, jie pagarbino VIEŠPATĮ ir leidosi kelionėn, grįždami į savo namus Ramoje. Elkana pažino savo žmoną ir VIEŠPATS ją atsiminė. Hana tapo nėščia ir, atėjus jos metui, pagimdė sūnų. Ji pavadino jį Samueliu, nes ji sakė: „Aš VIEŠPATĮ jo prašiau“...
Mūsų malda gali tapti „užtaisyta“ tikėjimu, kai patenkame į kritinę situaciją...
Kelyje, kuriuo važiavo maršrutinis autobusas, buvo staigus posūkis. Po lietaus kelias buvo slidus. Netikėtai atsisakė autobuso stabdžiai. Tą dieną autobusu važiavo ypač daug vaikų. Kai atsisakė stabdžiai, autobusas tapo nebevaldomas ir jį ėmė nešti kelkraščio link. Vairuotojas tespėjo sušukti: „Viešpatie, gelbėk!.. Dėl vaikų!“ Autobusas privažiavo kelkraštį ir, net nesuvirpėjęs, ėmė skrieti oru. Pagaliau be menkiausio trenksmo nusileido laukymėje. Niekas nenukentėjo. Taip pat niekas net nespėjo išsigąsti...
Man patinka pastoriaus Andrejaus Šapovalovo įžvalgos apie „užtaisytą“ tikėjimą. Pastorius kreipiasi į tave, primindamas, jog, kai pereisi per savo sunkius momentus, taip pat galėsi „užtaisyti“ kitų gyvenimus. Prisimink vieną dalyką, kad kiekvienas skausmas, per kurį eini, duoda tau teisę padėti žmonėms, kurie eina per tuos pačius dalykus. Dievas ne šiaip sau uždarė Onos įsčias. Jis matė Izraelio sugedimą ir Jam reikėjo pateptojo, kuris atvestų visą tautą pas Jį. Jam prireikė galingos statybinės medžiagos. Jis laukė šitos „užtaisytos“ Onos maldos. Jis laukė šių galingų žodžių, po kurių užgimė vienas didžiausių pranašų – Samuelis. Malda, užtaisyta neapykanta nevaisingumui, neapykanta tam, kas kilo ne iš Dievo, o piktojo.
Mes visi einame – kiekvienas savo sferoje – per nevaisingumą. Nekalbame apie fizinę būseną, bet apie tai, kad kiekvienam reikia pagimdyti savo Samuelį...
Dar viena įdomi istorija. Ji atskleidžia, kad Dievas kai kada nenori, kad mes kalbėtume, nes savo kalbomis galime sugriauti Jo planus. Neišmintingais išpažinimais neleidžiame Dievo malonei ateiti į mūsų gyvenimą... Tai istorija apie Zachariją.
Dievas užčiaupė Zacharijui burną. Galbūt kai kas prisimenate Evangelijos pagal Luką pradžią, pasakojančią apie Joną Krikštytoją ir kaip jis gimė? Ar žinote, kodėl Dievas užčiaupė Zacharijui burną? Nes jis galėjo duoti priešui neteisingą statybinę medžiagą. Bet jo žmona tikėjo, dėl to ir galėjo kalbėti. Ir kai tik berniukas gimė, Dievas sugrąžino Zacharijui kalbą, ir jis pasakė: „Jo vardas bus Jonas!“
Kai kada Dievas uždaro burnas tokiems kaip Zacharijas. Kodėl? Ne todėl, kad tu blogas, bet todėl, kad tu to, kas dabar vyksta, „neužtaisytum“ netikėjimu. Prisimenate, kad jis nepatikėjo, nes paklausė: kaip tai gali įvykti? Ir Dievas tarė: „Užsičiaupk!“ Zacharijas užsičiaupė devyniems mėnesiams. Ir tik tada, kai viskas buvo padaryta, burna atsivėrė...

Tęsinį skaitykite 2017 03 09 „Utenyje“

„Štai tu tapsi nebylys, nes nepatikėjai mano žodžiais“

Valerijus RUDZINSKAS

Apie žodžių jėgą galima pasakoti labai daug. Esame ne kartą apie tai kalbėję ir dar daug kartų išgirsite kalbant. Begalę kartų pasakojau apie mūsų neišvengiamą pašaukimą dalyvauti Kristaus kentėjime. Dar negimė žmogus, kuris būtų nepatyręs vargų. Tačiau kai kada ištinka situacijos, kai Dievas nenori mūsų nesibaigiančios kančios, tačiau, leisdamas patirti išmėginimus, nori išugdyti mūsų tikėjimą, įgalinantį maldoje ištarti tinkamus žodžius, padėsiančius patirti Dievo malonę...
Tikinčioji, vardu Jekaterina, papasakojo istoriją, kuri jai nutiko 1991 m. Ji iš Solnečnogorsko miesto. Vieną žiemos dieną ji vaikštinėjo Senežo ežero pakrante ir nusprendė pailsėti. Norėdama pasigėrėti ežeru, prisėdo ant suoliuko. Ant to paties suolelio sėdėjo senutė. Tarp jų užsimezgė pokalbis. Kalbėjosi apie gyvenimą. Senelė papasakojo, kad sūnus jos nemyli, marti labai ją skaudina, niekur neleidžia pasisukti.
Jekaterina – tikinti moteris. Ji pakreipė pokalbį apie Dievą bei Jo pagalbą, apie tikėjimą bei gyvenimą pagal Dievo įsakymus. Jekaterina sakė, kad į Dievą reikia atsiversti ir Jame ieškoti pagalbos bei palaikymo. Senutė atsakė, kad niekuomet į bažnyčią nevaikščiojo, o jokių maldų nemoka. Bet Jekaterina iš ryto, pati nesuvokdama kodėl, į krepšį įsidėjo maldaknygę. Ji tai prisiminė, ištraukė maldaknygę iš krepšelio ir padovanojo močiutei. Senutė su nuostaba į ją pažvelgė: „Oi, mieloji, ar tu dabar neišnyksi?“ „Kas jums?“ – paklausė Jekaterina. „Pasakyk, ar tu nesi Dievo angelas?“ – baimingai paklausė senutė ir papasakojo, kas jai nutiko prieš savaitę.

Tęsinį skaitykite 2017 03 04 „Utenyje“

„Nėra teisaus, nėra nė vieno“

Labai nustebsite, pragare išvydę be galo daug religingų žmonių. Tai sukels šoką. Dažnai galvojame, kad ten turi būti bankų plėšikai, vagys, žmogžudžiai, prievartautojai ir kiti įvairūs sunkūs nusikaltėliai. Deja... Pasiruoškite šokui! Kaip tvirtina vienas protestantų pastorius, ten patekę sutiksite įvairių krikščioniškų konfesijų kunigų, vyskupų, arkivyskupų, kardinolų ir net popiežių. Ten sutiksite evangelistų. Sutiksite daug įvairių krikščionių... Kai kas sušuks: „Aš tuo netikiu!“ Pastorius atsako: „Aš ir nesitikiu, kad jūs tuo patikėsite, todėl tai ir bus vienas didelių sukrėtimų.“
Kai nukeliausite į pragarą, didžiai nustebsite sutikę būrį dėl išgydymo ir kitų malonių kitados besimeldusių evangelistų, besimeldusių kitomis kalbomis, begalę įvairių vienuolių – brolių ir sesių...
Kodėl taip yra? Kodėl kelionė į išganymą tampa sudėtinga? Trūksta esminės nuostatos, kurią taikliai įvardija popiežius Benediktas XVI: „Norint atsiliepti į Dievo pašaukimą ir leistis kelionėn, nebūtina jau dabar būti tobuliems. Žinome, kad savo nuodėmės suvokimas leido sūnui palaidūnui žengti sugrįžimo keliu ir taip patirti susitaikymo su Tėvu džiaugsmą. Tra­pumas ir žmogiškasis ribotumas nėra jokia kliūtis, jei tik padeda mums vis labiau įsisą­moninti, kad mums reikia atperkamosios Kristaus malonės“... Deja, tie, kurie tariasi esantys „geri žmonės“, nelaiko savęs nei trapiais, nei ribotais, o tuo labiau – nusidėjėliais...

 Tęsinį skaitykite 2017 02 25 „Utenyje“

„Bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“

Valerijus RUDZINSKAS

Vienas žmogus kartą paklausė: „Koks atstumas iki pragaro?“ Draugas jam atsakė: „Tik vienas žingsnis.“
Tikriausiai daugelis jūsų esate matę pusrūsiuose įsikūrusių barų iškabas. Jose rašoma: „Leiskitės žemyn!“ arba „Prašome žengti žingsnį žemyn!“ Kažkas iš jūsų žengs žemyn... Nustebsite, kaip greitai ten patekote. Niekada net neįtarėte, jog tai nutiks taip greitai...
Pakeliui į pragarą tiek daug kliūčių, jog jums net į galvą neatėjo, kad į šią amžinosios nelaimės vietą įmanoma patekti taip greitai. Tačiau, kai pakliūsite ten, šiemet ar kitąmet, nustebsite supratę, kaip greitai tai įvyko!..
Visagalis Dievas mūsų kelyje sukuria daugybę kliūčių, kad jos užstotų mums kelią į pragarą ir neleistų ten pakliūti. Su šiomis kliūtimis susiduriame visą mūsų žemiškojo gyvenimo kelionę. Tai – Bažnyčia, Biblija, Sakramentai, pamokslai, maldos, pakelių kryžiai ir dar daug kitų dalykų. Todėl, anot radikalaus baptistų pamokslininko Piter Rakman, jei jūs kada nors pateksite į pragarą, dėl šios galimybės turėsite kovoti lyg pasiutęs šuo, nugalėdamas visas kliūtis, kad pakliūtumėt į pragarą.
Mūsų šalyje į pragarą keliaujantis žmogus patiria klaikią būseną. Kiekvienas bažnyčios pastatas, kiekvienas pakelės kryžius – tai vis perspėjimai. Netgi klaidatikiai, Jehovos liudytojai, mormonai, septintosios dienos adventistai, pagaliau net ir pagoniškieji kultai yra tam tikros kliūtys į pragarą (nors, tiesą sakant, daugeliu atvejų yra atvirkščiai). Vis dėlto tikėjimo trupinių, per kuriuos galime atrasti išganymą, yra ir ten...
Pažvelkite: ant bažnyčių ar šalia jų matome varpines, kurios rodo tam tikrą kryptį. O juk tai – priminimas mums. Net ir pats išganymo nepatyręs pamokslininkas, skelbdamas vien socialinę Evangeliją, yra priminimas. Ir tai dar ne viskas. Kažkas už jus meldžiasi. Tai – kliūtis, bet tai dar ne viskas. Pamokslininkai pamokslauja, nesvarbu, ar juos girdite per radiją, ar jų nesiklausote. Jie pamokslauja per televizorių. Kas tai? Tai – kliūtis pakeliui į pragarą. Žmonės, besimeldžiantys Šventojoje Dvasioje, – tai kliūtis į pragarą. Tokių kliūčių labai daug...

Tęsinį skaitykite 2017 02 11 „Utenyje“

„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“

Valerijus RUDZINSKAS

Jonas Krikštytojas, Jėzaus Kristaus pirmtakas, savo pamoksluose kalbėjo: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ Šiais žodžiais jis norėjo pasakyti: „Tokia yra Mesijo karalystė, šventa karalystė, todėl nė viena neatgailavusi siela į šią karalystę negalės patekti ir negaus Mesijo palaiminimo. Netrukus ateis Mesijas, todėl atgailaukite, idant būtumėte pasiruošę Jį sutikti“...
Mūsų dienomis visame pasaulyje per informavimo priemones pikdžiugiškai skelbiamos tikros ir pramanytos Bažnyčios vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų nuodėmės. Be abejo, keliaujanti Bažnyčia, kurią sudaro tie patys mirtingi bei nusidedantys žmonės, visais laikais buvo ženklinama žmogiškojo netobulumo pėdsaku. Tačiau tai tik dar labiau įrodo Bažnyčios nesugriaunamumą, nes Jos Galva – Kristus, kuris yra šventas, kuris yra Dievas ir neturi jokios sutepties. Žemėje keliaujančios Bažnyčios žmonių nuodėmės niekuomet nesuteps Kristaus ir nesumenkins Jo šventumo. O atgailauti turime visi: ir vyskupai, ir kunigai, ir tikintieji. Reguliari, dažna išpažintis ugdo dorybes ir teikia jėgų daugelį nuodėmių nugalėti...

Tęsinį skaitykite 2017 02 04 „Utenyje“

„VIEŠPATS buvo jam gailestingas“

Valerijus RUDZINSKAS

Kartą, tamsią naktį, vienas Rytų šalių Šventųjų Raštų aiškintojas, mula, be galo persigandęs, keliavo vienoje rankoje laikydamas kardą, o kitoje – durklą.
Kelyje jis sutiko plėšiką, kuris atėmė iš jo asilą bei visus krepšius su brangiausiomis knygomis.
Kitą dieną, kai mula grįžęs apverkė savo likimą, kažkas jį paklausė: „Kodėl gi, mula, jūs leidote plėšikui pabėgti su visu jūsų turtu? Argi neturėjote tinkamų priemonių apsiginti nuo užpuoliko?“ „Jei mano rankos nebūtų buvę užimtos, šios istorijos pabaiga būtų visiškai kitokia...“
Istorijoje paminėtas mula atsipirko tik daiktų praradimu, o juk galėjo prarasti gyvybę, tačiau Dievo gailestingumas gyvybę jam išsaugojo.
Mes turime tikėjimo priemonių, betgi stokojame žinių apie galimybę jomis naudotis.
Be abejo, neišstudijuosime teologijos traktatų. Vis dėlto yra svarbi tema prie kurios reikia nuolat sugrįžti. Toji tema – Dievo gailestingumas. Tačiau ne vien tikėjimas Dievo gailestingumu, bet ir liudijimas...
Dievo angelai atėjo į Sodomos miestą išsaugoti teisiojo Loto. Jie ragino jį kuo greičiau išeiti iš miesto, tačiau kažkokie reikalai neleido Lotui tuoj pat išskubėti. Šventajame Rašte sakoma: „Bet jis vis delsė. Anie vyrai tad paėmė jį, jo žmoną ir abi jo dukteris už rankų – VIEŠPATS buvo jam gailestingas – išvedė jį saugiai už miesto.“
Jei skleisime ir liudysime Dievo gailestingumo šlovę, kritinę valandą Dievas siųs savo angelus, kad mus ištrauktų iš pražūties, nelaimės ar kokių kitų sunkumų. Jei tikėsime Dievo gailestingumu, Dievas tikintį išskirs iš dešimties ar net šimtų tūkstančių būrio ir neleis jam pražūti. Pasitikintį Dievo gailestingumu lydi malonė.
Malonė – tai ne skola, kurią reikia grąžinti, ir ne apdovanojimas, kurį reikėtų užsitarnauti. Malonė – tai tarsi sėkla, mesta į mūsų širdies sodą. Malonė ir gailestingumas – dovanos, kurios nėra užsitarnaujamos. Visų pirma jos gaunamos tikint Dievo gailestingumu, o išsaugomos – liudijant Dievo gailestingumą.

Tęsinį skaitykite 2017 01 28 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

namai
next
prev

VB Utena jpg

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas