utenis 11

Saturday, February 17, 2018

Šventadienio paraštėse

Iš adventinių palydėjimų: pirmasis

Justas Jasėnas

Nieko, rodos, viltingo adventiniuose Jėzaus žodžiuose. Jokios paguodos, jokios vilties čia lyg ir nerasime. Nei kruopelytės to, kas nuramintų, kas patvirtintų, kad su mūsų gyvenimu, kasdienybe, darbo šventa kankyne viskas gerai. Girdi žodžius vėlyvą tamsų rudenį Vilniuje, Kupiškyje ar kur nors mažame kaimelyje ir norisi dar labiau susigūžti, užsisklęsti taip, kaip saulė kad dabar storų debesų yra paslėpta.
Kas bus su mūsų tikėjimu, kas ištiks mūsų darbus? Daug priskyrėme ir prisiskyrėme nuopelnų – būtų ir nebūtų – bet visa vieną akimirką gali virsti pelenais. Kur mums bėgti iš šio Miesto? Kur pasislėpti, kai, rodos, daug daiktų turime, daug bėgiojimo, sukinėjimosi ir trepsėjimo vietoje, o pritrūksta, taip pritrūksta tik būti šią akimirką, tik susitikti su Dievu ir bičiuliais.

Tęsinį skaitykite 2016 12 03 „Utenyje“

Ant nedorėlių jis siųs žarijų ir sieros lietų

Valerijus RUDZINSKAS

Ką Kristus kalba apie pragarą? Pasirodo, Jo žodžiai labai radikalūs: „Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį. Ir jeigu tavo akis gundo tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu su abiem akim būti įmestam į pragaro ugnį.“
Į pragarą daugelis keliauja pamažu. Pirmiausia numarinama sąžinė. Dėmesio kitiems žmonėms stygius, smulkios melagystės, ambicijos, sekmadienio Mišių apleidimas ir kitokios ho­meopatinėmis dozėmis plintančios nuodėmės susitven­kia sąžinėje ir to pakanka, kad ji užmigtų! Jėzus apie visa tai pasisakė dar stipriau: „Žmonės valgė, gėrė, ve­dė ir tekėjo...“ Nieko blogo čia nėra! Be to žmonija išnyktų! Tačiau Jėzus priduria: „Nieko nenumanydami.“ Štai pagrindinė klaida: širdis nebuvo nukreipta į Dievą. Gyventa taip, tarsi Dievo nebūtų. Negana to, nieko nelaukiama! Savyje užsklęs­tas gyvenimas.
Papasakosiu jums istoriją apie V a. persų krikščionę kankinę, vardu Anahid. Galbūt žinia apie jos požiūrį į tikėjimą ir mūsų laikų žmogui įkvėps drąsos tikėti, priimti Jėzų ir nepakliūti į pragarą.
Anahid dėl savo tikėjimo pateko į kalėjimą. Būdama kalėjime Anahid praleido naktį garbindama Die­vą. Rytui atėjus susirinko didikai ir įsakė atvesti šventąją moterį. Kadangi ji negalėjo paeiti, nes buvo supančiota, ją turėjo įnešti. Kai Anahid buvo pasodinta prieš juos, jie rei­kalavo atsisakyti tiesų, kurių ji tvirtai laikėsi. Kai kurie iš susirinkusiųjų grasino, kiti — meilikavo jai, kol vienas artimas giminaitis prisiartino prie jos ir tarė: „Dukra mano, Anahid, kas nutiko, kodėl tu elgiesi kitaip nei visi? Juk jie pašalino tavo tėvą ir jis sulaukė liūdnos pabaigos, koks demonas tave apsėdo? Bent jau pasakyk „aš ne krikščionė“, tuomet aš galėsiu tave išgelbėti ir nugabenti ten, kur krikščionys, ir tu galėsi gyventi išpažindama krikščionybę visą likusį savo gyvenimą.“

Tęsinį skaitykite 2016 11 26 „Utenyje“

Nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi

Valerijus RUDZINSKAS

Vienam misionieriui, dirbančiam Afrikoje, jo nekenčiantys vietiniai stabmeldžiai slapta į lovą įkišo mirtinai nuodingą gyvatę. Misionierius nieko nepastebėjo ir išmiegojo visą naktį. Per pusryčius afrikiečiai jaunuoliai šūktelėjo misionieriui: „Tavo lovoje yra gyvatė!“
Priėjęs prie lovos ir pakėlęs antklodę, jis pamatė nedidelę, tačiau mirtinai nuodingą gyvatę. Tą pačią akimirką jis prisiminė, kad per paskutines dvi dienas, kai jis lankė tikinčiuosius, šie kiekvienoje vietoje, lyg susitarę, atsisveikindami jam perskaitydavo tą patį palinkėjimą iš psalmės: „Juk jis palieps savo angelams, kad saugotų tave visur, kur tik eitumei“...
Kiekvieną žmogų lydi Dievo gailestingumas. Ypač tikintį.
Kunigas Žydrūnas Vabuolas labai gražiai aprašo Dievo gailestingumą: „Ką pirmiausia reikėtų pasakyti apie Dievo gailestingumą? Ogi tai, kad Dievo gailestingumas yra didelis, be galo didelis. Kur kas didesnis už mūsų nuodėmes. Dievo gailestingumas yra tokio pat dydžio kaip pats Dievas, kaip Dievo Širdis.
Šventajame Rašte ne kartą įvairiausiais būdais pabrėžiama Dievo didybė žmogaus atžvilgiu.

Tęsinė skaitykite 2016 11 19 „Utenyje“

Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas

Valerijus RUDZINSKAS

Pasakojimą pradėsiu Evangelijoje pagal Luką aprašyta istorija apie dešimtį raupsuotų vyrų:
„Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“
Šis rapsuotųjų dešimtukas buvo pasmerkti žmonės. Raupsus galima palyginti su baisia šių laikų AIDS liga. Pasveikimo nuo raupsų atvejai būdavo ypač reti. Raupsų liga turėjo tris formas.
Pati baisiausia – juodieji raupsai. Ligoniui nukrisdavo raumenys, visiškai pasikeisdavo veidas, kamavo nepaliaujamas kūno puvimas, skleisdamas nenusakomai nemalonų kvapą. Šie žmonės gyveno visiškoje izoliacijoje, toli nuo savo šeimų. Jie gyveno susibūrę, nešiojo specialius drabužius, prie kurių pritvirtindavo varpelius, kad visi išgirstų, kai jie prisiartina. Jų veidai būdavo visiškai uždengti. Rapsuotieji palengva prarasdavo regėjimą. Tie, kurie dar įstengė kažką matyti, ėjo pirma ir šaukė: „Nešvarus! Nešvarus!“ Taip jie ir keliaudavo. Tokie buvo to meto įstatymo reikalavimai.
Be fizinių skausmų, sergantieji raupsais kentė baisias dvasines kančias. Kartą, pamatę pro šalį einantį Jėzų, dešimtis raupsuotųjų ėmė šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Jiems nebuvo leidžiama prieiti arčiau. Jėzus atkreipė į juos dėmesį ir paliepė, kad jie pasirodytų kunigams. Šis paliepimas jiems nuskambėjo labai keistai, kadangi Senajame Testamente ir Levitų knygoje nurodomi įsakymai, kad kunigui gali pasirodyti vien tas, kuris apsivalė nuo raupsų. Tokiu atveju kunigas visai bendrijai pareiškia, kad žmogus pagijo ir nuo jo neįmanoma užsikrėsti. Tačiau, kai Jėzus dešimčiai raupsuotųjų paliepė nueiti pasirodyti kunigams, jie dar nebuvo pagiję. Kaip visa tai suprasti?.. Jėzaus žodžiai visuomet pažadina žmogaus tikėjimą. Jis provokuoja atlikti tikėjimo veiksmus. Šiuo atveju Jėzus jiems liepė eiti, kol dar jie buvo raupsuoti: kažkuris jų buvo aklas, kitas nebeturėjo rankos ir t.t. Tikėjimo veiksmas raupsuotiesiems buvo prievolė pasirodyti kunigams. Šventasis Raštas pasakoja, kad, kol jie ėjo keliu, pasveiko...

Atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės

Valerijus RUDZINSKAS

Kokia mūsų ateitis? Ko galime tikėtis? Mėgindami sužinoti atsakymus į šiuos klausimus, išgirstume begalybę nuomonių. Tiek pozityvių, tiek ir dramatiškų prognozių. Tačiau retai kas apie ateitį susimąsto kaip apie amžinąjį gyvenimą ir amžiną buvimą danguje arba pragare. Apaštalas Paulius šiuos dalykus primena, atskleisdamas žemiškojo gyvenimo trapumą, laikinumą bei ribotumą... Pauliaus žodžiai turėtų būti ypač aktualūs tiems, kurie įsitikinę, kad niekuomet nesirgs, nepasens ir netgi nemirs. Kad ir kaip keista, tokių samprotavimų tenka išgirsti...
„Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje. Todėl mes dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveine iš dangaus, jei turime būti rasti apsirengę, ne nuogi. O kol gyvename šioje padangtėje, dūsaujame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet verčiau apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą.
Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad, kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs - gera ar bloga.“

Tęsinį skaitykite 2016 11 05 „Utenyje“

Vargas tam, kuris [...] girdo savo kaimynus, kol jie pasigeria!

Valerijus RUDZINSKAS

Vienas pikčiausių nemažos dalies žmonių gyvenimo priešų – alkoholizmas. Jis baisios priklausomybės ligos pavidalu slypi nelaimingo žmogaus viduje ir skatina klimpti vis į gilesnį liūną. Ne veltui Šventasis Raštas perspėja: „Žmogus turi susilaikyti nuo vyno ir kitų svaigalų, susilaikyti nuo acto iš vyno ar bet kokių kitų svaiginamųjų gėrimų, negerti jokios vynuogių sunkos.“
Nereikia net pasakoti, kokias kančias patiria alkoholikų artimieji. Išgertos degtinės kiekiai proporcingi šeimos narių ašaroms. Alkoholikas šeimoje sukuria nelaimės salą...
Tik girtaujantis žmogus gali taip žemai pulti. Gyvūnų pasaulyje taip nėra. Todėl visiškai nepagrįstai ir be reikalo bendraudami žmonės vieni kitus vadina visokiausiais zoologijos sodo gyventojais. Gyvūnai gyvena pagal savo prigimtį ir, patyrę blogį, stengiasi jo vengti...
Kaip žmonės geria?

Read more: Vargas tam, kuris [...] girdo savo kaimynus, kol jie pasigeria!

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

namai
next
prev

VB Utena jpg

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas