utenis 11

Monday, June 17, 2019

Šventadienio paraštėse

„TIKĖJIMO DARBAI“

Tęsinys

Skaičiau straipsnį, kaip vienas švento gyvenimo rusų arkivyskupas kalbėjo apie savo dvasios tėvą, vieną iš Optino vienuolių. Kalbant apie dvasios tėvą, arkivyskupo veidas įgaudavo palaimos išraišką, o akyse susitelkdavo dėkingumo ašaros. Pažinusieji švento gyvenimo arkivyskupą nejučia patys savęs klausdavo: „Koks tad turėjo būti anas vienuolis, kad vien jo vardo paminėjimas jo dvasios sūnui sukelia tokią didžiulę palaimą?!“
Mūsų kasdienybė taip pat reikalauja rodyti ištvermingo tikėjimo pavyzdį. Dievas savo žodyje skatina liudyti, „kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi atsivertimą liudijančių darbų“ (Apd 26, 20). Deja, vienas iš kenksmingiausių nuodų, silpninančių ar net sugriaunančių mūsų gebėjimą mylėti ir liudyti tikėjimą, yra nepakantumas kitų ydoms ir trūkumams. Ši blogybė labai paplitusi. Ji lyg infekcija užkrečia ir sugadina santykius. Nepakantumas tarsi graužikas naikina žmonių tarpusavio ryšius, juos persmelkia kritika ir keroja kaip piktybinė šaknis. Reikia didelės Dievo malonės ir asmeninių pastangų, kad atsikratytume nepakantumo. Tačiau jei mums pavyksta tai padaryti, Dievas pastangas vainikuoja didele sėkme...
Ligoninėje medicinos seselė sunkiai sergančiam jaunuoliui pusryčiams atnešė virtą kiaušinį.
– Per kietai išvirtas, – tarė ligonis ir atstūmė lėkštę.
Seselė iš palatos išėjo visiškai rami, tarsi sergantysis jai būtų padėkojęs. Netrukus ji atnešė kitą kiaušinį ir maloniai pasiūlė jį ligoniui.
– Jis nepakankamai išvirtas, – sumurmėjo nepatenkintas jaunuolis.
Seselė, nė trupučio nepasikeitusi, išėjo ir grįžo trečią kartą, rankose laikydama puodą su verdančiu vandeniu, žalią kiaušinį ir laikrodį.
– Imkite, mielasis, – tarė ji švelniu balsu. – Dabar jums po ranka viskas, ko reikia, kad išvirtumėte kiaušinį taip, kaip jums norisi...
– Pakvieskite kunigą! – pertraukė ją ligonis.
Seselė sutrikusi pažvelgė į jį, mat iki šiol šis jaunuolis atstumdavo bet kokį pasiūlymą pasimelsti ar priimti kunigą.
– Aš nejuokauju, – atsakė jis į nebylų seselės klausimą. – Aš noriu pasikalbėti su kunigu... Jei žemėje yra toks kantrybės angelas kaip jūs, tuomet tikiu, kad danguje yra gailestingasis Dievas...
Šventoji Dvasia mus ragina bei moko, kad, būdami krikščionys, būtume gerais žmonėmis. Tikintys žmonės – tai didelės širdies ir įspūdingų geradarysčių praktikuotojai.
Vienas pastorius liudija, kaip šaltą žiemą pasiryžo tempti šalikelėje sustojusį mersedesą. Pamatė jį grįždamas iš mokyklos. Jau iš tolo pastebėjo, kaip vyras ir moteris triūsė prie to automobilio, nebeišmanydami, kaip jį užvesti. Pastorius privažiavęs pasisiūlė nutempti automobilį ten, kur reikia. Kai mersedesą partraukė iki jo savininko namų, savininkas paklausė:
– Kiek jums būsiu skolingas?
– Nieko, – atsakė pastorius. – Aš tik norėjau jums padėti. Juk esame žmonės, todėl privalome vieni kitiems padėti.
– Palaukite! Palaukite! – sušuko savininkas, skubėdamas prie savo automobilio.
Jis iš savo mersedeso ištraukė didžiulį kavos paką.
Pastorius žmogui paaiškino:
– Jūs man tikrai nieko neskolingas. Aš esu tikintis, krikščionis, Dievo tarnautojas, pastorius. Daryti gera ir padėti žmonėms – tai mano gyvenimo būdas.
Tuomet vyras, pastoriui atidžiai pažvelgęs į akis, ištarė:
– Taip pasielgti gali tik labai dvasiškai turtingas žmogus.
Jis pastoriui padavė vizitinę kortelę. Paaiškėjo, kad tai – gydytojas...
Jokūbas Voraginietis, gimęs 1230 m., žymus šventųjų gyvenimų kronikininkas, apie šventąjį popiežių Grigalių pasakoja, kad Grigalius buvo toks dosnus, turėjo tokią mylinčią širdį ir taip negailėjo išmaldos, kad būtinų dalykų parūpindavo ne tik šalia esantiems žmonėms, bet ir toli – ant Sinajaus kalno – gyvenantiems vienuoliams. Jis turėjo susirašęs visų skurstančiųjų vardus ir juos kilniadvasiškai remdavo. Grigalius įsteigė vienuolyną Jeruzalėje ir tenai nepriteklių kenčiantiems Dievo tarnams pasirūpino nusiųsti būtinų dalykų. Taip pat jis kasmet skirdavo kasdienių išmokų po aštuoniasdešimt svarų aukso trims tūkstančiams Dievo tarnaičių. Ir prie savo stalo jis kasdien pasikviesdavo kokių nors piligrimų. Kai kartą su jais atėjo toks vienas, o Grigalius iš nuolankumo pats ketino jam ant rankų užpilti vandens ir nusisuko, kad paimtų ąsotį, atsigręžęs staiga neberado to, kuriam buvo ketinęs užpilti vandens ant rankų. Ir kai dėl šio įvykip pats stebėjosi, dar tą pačią naktį jam apsireiškė Viešpats ir tarė: „Kitomis dienomis mane priimdavai per mano kūno narius, o vakar tas, kurį priėmei, buvau aš pats...“
Visi mūsų gerieji darbai, skatinami meilės, yra amžini. Jie – mūsų tikėjimo liudytojai. Juos prisimena žmonės, kuriuos mylėjome, iš kartos į kartą pasakodami apie herojišką kilniaširdiškumą. Tačiau dar svarbiau – meilė išlieka ir Amžinybėje. Mūsų meilės darbų niekuomet nepamiršta Dievas, o kai patys būsime Jo Akivaizdoje, suprasime, kad amžinąją vertę išsaugojo tik tie mūsų darbai, kuriuos įkvėpė meilė. Todėl meilė ne tik stipri kaip mirtis, bet stipresnė ir už mirtį. Ji amžina, kaip ir amžinas Dievas!..
Kaip jau minėta, daryti gera nėra sudėtinga.
Kartais matome, kad kam nors reikia padėti. Kodėl neištiesus pagalbos rankos? Tegul visi apie krikščionis sužino, kad kirkščionys – dvasiškai turtingi ir turi aukštus gyvenimo standartus.

„TIKĖJIMO DARBAI“

Taigi, Andriejus tapo pastoriaus įsūniu. Per jo gimtadienį pastorių ištiko laimės priepuolis. Visi Andriejaus draugai – nepriekaištingi krikščionys. Andriejus puikiai užbaigė muzikos mokyklą ir Bažnyčioje atlieka šlovintojo tarnystę. Taip pat pats rašo giesmes, ir tokias gražias, tokias Dievo įkvėptas, kad jas jau pradeda giedoti viso pasaulio krikščionių Bažnyčios. Kai per gimtadienį pastorius jį apkabino, vaikinas jam į ausį pasakė: „Ačiū, tėveli.“ Tie du žodžiai brangesni už viso pasaulio auksą. Jie daro žmogų laimingą...
Iš pastoriaus įkurtų centrų išeina daug pastorių, pamokslininkų, misionierių, šlovintojų, Bažnyčios tarnautojų. Savaime suprantama, kad pastorius patiria laimę, nes čia yra jo pastangų indėlis. Tie, kurie kitados buvo dugne, šiandien skelbia Evangeliją ir tai daro juos laimingus. Visas pasaulis su visais savo turtais neįstengs padovanoti tokios laimės...
Pastorius laimingas, ištikimai puoselėdamas ryšį su Viešpačiu ir su begaliniu pasiaukojimu patarnaudamas žmonėms. Liudijime pastorius prisimena istoriją, kaip vieną vakarą jį pakvietė „Piligrimų Respublikos“ darbuotojai, atliekantys reidą miesto gatvėse. Jie rado 16 metų merginą. Mergina buvo 7 mėnesius nėščia, kamuojama baisios narkotikų abstinencijos, infekuota ŽIV, užsiėmė prostitucija. Kai merginą atvežė į reabilitacijos centrą, ji nieko neįstengė daryti, išskyrus keikti ir visus prakeikinėti. Darbuotojai be perstojo tris paras už merginą meldėsi. Pagaliau ji atsigavo ir atgailavo... Praėjus kuriam laikui, mergina pagimdė dukrelę, kuri yra visiškai sveika. Ją pavadino Bogdana (rus. Bogom danaja – Dievo duota). Ar tai nėra pakankama priežastis būti laimingam?
Kita istorija nutiko 2010 m. pavasarį. Pastorius vyko į Ameriką, kur kitados gyveno jo įsūnyto sūnaus motina, žlugusi alkoholikė. Berniukui jau keturiolika metų, iš kurių septynerius jis gyvena pastoriaus namuose. Iš namų išėjo, kai jam buvo penkeri.
Kelionės į Ameriką išvakarėse pastorius sėdo į automobilį ir drauge su berniuku išvyko į kitą miestą. Šiaip jau linksmas paauglys, automobiliui artėjant prie miesto, darėsi vis labiau uždaresnis ir tylesnis. Pagaliau rado namą, kuriame kitados gyveno berniuko motina. Deja, namo durys ir langai buvo užkalti. Mėgino belstis, bet niekas neatidarė. Pastorius paklausė kaimynės, ar čia kitados gyveno tokia ir tokia moteris? Kaimynė atsakė, kad gyveno. Pastorius vėl paklausė, ar moteris nėra mirusi? Sužinojo, kad gyva ir sveika. Kai pasiteiravo, ar geria, paaiškėjo, kad jau keleri metai neprisiliečia prie stikliuko. Taip pat sužinojo, kad ji darbuojasi netoliese esančioje kavinėje.
Pastorius, paauglys jo įsūnis ir kiti lydėjusieji pastorių nuskubėjo į kavinę. Ten sutiko moterį ir klausia, kur rasti tokią ir tokią? „Tai aš!“ – atsakė moteris.
– Ar pažįstate šį jaunuolį? – paklausė pastorius, rodydamas į savo įsūnį.
Moteris ilgai į jį žiūrėjo ir galiausiai drebančiu balsu ištarė:
– Saša!..
Po akimirkos jie abu atsidūrė vienas kito glėbyje.
Motina papasakojo, kad jau keleri metai nebegeria. Visur bandė ieškoti sūnaus, tačiau niekaip nepavyko. Priežastis, dėl kurios ji liovėsi gerti, – Viešpats. Ji įtikėjo Dievą, atgailavo, priėmė Jėzų į savo širdį, nuolat lankė bažnyčią ir nepaliovė melsti, kad Dievas padėtų rasti sūnų.
Viešpats ne tik išklausė jos maldą, bet ir sūnų jai grąžino ne puolusį, o atgimusį Dievo vaiką...
Pastoriui ir visiems drauge su juo dirbantiems tai buvo begalinė priežastis džiaugsmui. Džiaugsmo ašaroms. Ištikimybė Jėzui meilę padaro stipresnę už dvasinę mirtį, ir ši meilė nesiliauja net po kūno mirties...
Kiekvienas iš mūsų turime tūkstančius progų dalytis meile ir per pasidalytą tikėjimą vesti vieni kitus į laimę.
Tikėjimą vieni kitiems galime pradėti liudyti nuo visai paprastų dalykų.
Štai kitąkart užeiname į Dievo namus net neketindami melstis. Iš pradžių stovime be menkiausio jausmo ir dėmesio, mąstydami apie visiškai pašalinius dalykus. Tačiau šalia mūsų atsistoja žmogus, pasinėręs į gilią maldą ir tikėjimą. Ir nuo šio kito žmogaus sutelkto tikėjimo malonė taip pat nužengia ir į mūsų širdis. Šaltumas, su kuriuo atėjome į Dievo šventovę, nedelsiant ištirpsta. Imame apgailestauti dėl neseno pasidavimo abejingumui, leisdamiesi tik ką įsižiebusiai tikėjimo liepsnelei šildyti mūsų širdis. O kai jos tampa šiltos, nuo jų sušyla ir kiti žmonės...
Kai žmogus pačia geriausia prasme yra prisirišęs prie kito žmogaus, šį savo prisirišimą nejučia atskleidžia balso intonacija ir apie kitą ištartais žodžais...
Skaičiau straipsnį, kaip vienas švento gyvenimo rusų arkivyskupas kalbėjo apie savo dvasios tėvą, vieną iš Optino vienuolių. Kalbant apie dvasios tėvą, arkivyskupo veidas įgaudavo palaimos išraišką, o akyse susitelkdavo dėkingumo ašaros. Pažinusieji švento gyvenimo arkivyskupą nejučia patys savęs klausdavo: „Koks tad turėjo būti anas vienuolis, kad vien jo vardo paminėjimas jo dvasios sūnui sukelia tokią didžiulę palaimą?!“

Tęsinys kitame šeštadienio numeryje

„TIKĖJIMO DARBAI“

Valerijus Rudzinskas

2010 m. vasarą žiūrėjau puikų vaizdo pamokslą, kurį man atsiuntė bičiuliai iš Amerikos. Pamokslavo šaunus kažkurios protestantų Bažnyčios pastorius Genadijus Makhnenkas iš Mariupolio miesto Ukrainoje. Pamokslą pastorius pradėjo liudijimu apie save.
Būdamas jaunuoliu jis augo alkoholikų šeimoje. Tokia padėtis jį smarkiai slėgė. Svajojo, kad kada nors turės pinigų ir padės tėvams išsigydyti. Deja, niekas nepadėjo. Į alkoholizmo liūną puolusius tėvus išgelbėjo tik vietos pastoriaus skelbiama Evangelija. Pastorius nesibodėjo dirbti su alkoholikų šeima. Tai išvydęs jaunuolis įtikėjo ir pats nuo ankstyvos jaunystės tapo pastoriumi. Tėvo atsivertimas jam pasirodė didelis stebuklas. Po kurio laiko jo motina susirgo insultu. Jaunuolis su sese prašo sergančią motiną padainuoti kaip vaikystėje – motina nereaguoja; prašo pasekti pasaką – motina nereaguoja; prašo pasimelsti – tuomet motina, paėmusi abu vaikus už rankų, sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą. Mirė būdama krikščione. Sesuo taip pat buvo alkoholikė, tačiau Dievas ir ją išgelbėjo...

Tęsinį skaitykite 2019 04 13 „Utenyje“

„TIKĖJIMO DARBAI“

Savo tikėjimą privalome pagrįsti darbais ir dorybėmis. Būtina taip gyventi, kad nuo mūsų sklistų gėris, kad kiti apie mus atsilieptų kaip apie darančius gerą ir garbingus žmones. Šitaip elgdamiesi sulauksime daugelio žmonių palankumo. Apaštalų darbų knygoje apie pirmuosius krikščionis rašoma, kad jie „buvo visų žmonių mylimi“ (Apd 2, 47).
Įsivaizduokime apaštalų laikų Bažnyčią, kurią mylėjo visi žmonės. Šventasis Raštas, įvardydamas „visus žmones“, omenyje turi ne vien tikinčiuosius, bet ir pagonis. Taigi net pagonys mylėjo pirmuosius krikščionis. Kitame vertime sakoma, kad visi žmonės krikščionims buvo palankūs. Dėl tokio palankumo „Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 47).
Kodėl taip vyko? Ne vien dėl to, kad Dievas galingai reiškėsi pirmykštėje Bažnyčioje. Dvasinis atgimimas, atsivertimai ir ėjimas į išganymą daug kuo priklausė nuo meilės, kurios žmonės buvo pilni krikščionims. Šie krikščionys rodė didelės vienybės ir praktinės meilės pavyzdį: „Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 45).
Jie taip stipriai įstengė aukotis, kad tai negalėjo nesujaudinti ano meto visuomenės. Iš istorijos žinome, kad tais laikais Romoje siautėjo cholera, todėl daug tūkstančių žmonių mirė. Jei, pavyzdžiui, šeimoje susirgdavo vaikas, jį išvarydavo iš namų, kad neapsikrėstų kiti šeimos nariai.
Pagonys buvo labai žiaurūs. Įsivaizduokime, kaip tas pačių artimiausių žmonių iš namų išvarytas vaikas keliaudavo į nežinią. Nesunku atspėti, kas tokius iš namų išvarytuosius priimdavo. Krikščionys jiems atverdavo savo namų duris, sergančius gydė ir maitino, rizikuodami savo pačių bei savo vaikų gyvybėmis.
Galime įsivaizduoti, ką manydavo pagonių šeima, sužinojusi, kad jų sūnus ar dukra, atstumti dėl ligos, yra priimti kitoje, krikščionių, šeimoje, kur juos sušildo, pamaitina ir gydo. Kaip manote, kokias emocijas išgyvendavo tie žmonės? Tikrai tikėtina, kad daugelis jautėsi itin žemai puolę ir netekę sąžinės, o į save pačius žvelgė su panieka. Galbūt apie save jie sakė ne pačius geriausius žodžius. Tačiau žvelgdami į krikščionis jie, ko gero, neslėpė susižavėjimo: „Štai koks jų dvasinis ūgis! Kas jie tokie?“
Pirmųjų amžių krikščionys gyveno taip, kad dauguma pagonių, piktavalių ir nusidedančių žmonių apie juos kalbėjo vien teigiamai. Savo elgesiu tikintieji kitiems sužadindavo palankumą ir meilę...
Senojo Testamento Patarlių knygoje raginama: „Neatsisakyk padėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, kai turi jėgų jam tai padaryti. Nesakyk savo artimui: „Ateik vėliau“ arba: „Rytoj šitai gausi“, kai gali jam tai duoti tuojau. Nesikėsink daryti žalos savo kaimynui“ (Pat 3, 27-29).
Dievas, per Saliamoną pateikdamas šiuos nurodymus, primygtinai ragina daryti gera. Toks gėrio darymas yra pagrindinis ir užtikrintas tikėjimo liudijimas. Jei pažinome Kristų, negalime blogai elgtis, negalime neapkęsti artimo. Šventasis Siluanas Atonietis savo užrašuose pamini jaudiantį liudijimą: „Palaimintasis Pasijus Didysis meldėsi už savo mokinį, kuris atsižadėjo Kristaus. Jam besimeldžiant pasirodė Viešpats ir sako: „Pasijau, už ką tu meldiesi – juk jis manęs atsižadėjo?“ Bet palaimintasis toliau gailėjosi savo mokinio, ir tada Viešpats jam tarė: „Pasijau, tu tapai panašus į Mane meile...“
Dar kartą prisiminkime Apaštalų darbų knygą. Dėl tvirtai liudijamo tikėjimo apie apaštalus sakoma, kad „žmonės juos labai gerbė. Ir nuolat augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį“ (Apd 5, 13-14).
Dievo žodyje dėl gerų darbų iš kartos į kartą minima apaštalų mokinė iš Jopės Tabita: „Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis“ (Apd 9, 36). Ją apaštalas Petras prikėlė iš numirusiųjų...
Tikėjimo liudijimai ne mažiau reikalingi ir mūsų dienomis. Dievas nori, kad savo tikėjimą įrodytume darbais.
Prieš kurį laiką Amerikos spaudoje buvo publikuojamas straipsnis apie ūkį, įsikūrusį kaime ir smarkiai nukentėjusį nuo urgano. Buvo aišku, kad vienas žmogus niekaip neįstengs susitvarkyti su ūkio atstatymo darbais. Deja, ką nors pasamdyti fermeris neturėjo už ką. Su didele dvasine širdgėla šeima nusiteikė apleisti savo namus. Tačiau nutiko kai kas nelaukto.
Tikintys kaimynai, sužinoję, kas įvyko, paliko visus savo darbus ir atskubėjo į pagalbą. Kartu dirbdami jie labai greitai atstatė ūkį. Prieš tai ne itin tikėjimą praktikavęs fermeris, patyręs realią tikinčiųjų pagalbą, pats tapo uoliu tikinčiuoju. Nuo šiol laiminga fermerio šeima šlovina Viešpatį, Jam dėkodama už gerus kaimynus, jų pagalbą ir puikų tikėjimo liudijimą...

„TIKĖJIMO DARBAI“

Jis man pasakė: „O kam? Jau daug metų niekas neateina manęs aplankyti... daug metų.“ Tada pasakiau: „Jeigu Jūsų ateis aplankyti seserys, ar uždegsite lempą?“ Jis atsakė: „Taip.“ Tada nuvaliau lempą. Seserys ėmė lankytis jo namuose, ir lempa neužgesdavo. Aš visiškai jį užmiršau. Po dvejų metų iš jo gavau žinių. Jis sakė: „Pasakykite mano draugei, kad ta šviesa, kurią ji uždegė mano gyvenime, dar vis žiba...“
Tikėjimo liudijimas darbais, taip pat palaimos nešimas nuliūdusiems ar paliestiems vargo – tai tikra krikščioniškojo gyvenimo realizacija praktikoje. Be šios realizacijos buvimas krikščioniu nėra išbaigtas. Kas be ko, tokio pašaukimo suvokimas ir įgyvendinimas nežada lengvo ar paviršutinio gyvenimo, tačiau būtent toks pašaukimas – savęs paaukojimas ant kitų laimės aukuro – yra tikras. Prisiminkime šventąjį Alfonsą...
Prieš tapdamas kunigu, Alfonsas buvo garsus advokatas. Jau tada jis troško tarnauti vien tiesai ir nesiimdavo jokios bylos, jei nebūdavo įsitikinęs jos teisėtumu. Pasibjaurėjęs parsidavėliškais ir šališkais teismais, jis atsisakė advokato mantijos. Tapęs teologu ir vyskupu, virto galingu vargšų užtarėju ir „sąžinės advokatu“, kovojusiu prieš įstatymų vergiją. Alfonsas nesiekė garbės ir paaukštinimo tarnyboje, savo naująją „karjerą“ pradėjo kaip Neapolio valkatų ir benamių sielovadininkas. Jis būrė žmones į vakarines maldos mokyklas ir maldos grupes, prie kurių kūrimo tie vargetos patys aktyviai ir kūrybingai prisidėdavo. Jo pastoracinis genijus pirmiausia atsiskleidė per pagarbą vargšams ir atstumtiesiems. Alfonsas de Liguori ir jo bendraminčiai, be trijų klasikinių neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadų, įsipareigojo teikti pirmenybę vargšams ir nuskriaustiesiems. Tokia šventojo laikysena primena Jėzaus Krikštą Jordane ir kojų mokiniams plovimą. Dėl savo nepaliaujamos kovos prieš sustabarėjimą ir sąžinės laisvės suvaržymus Alfonsas buvo smarkiai užsipuolamas ir visaip plūstamas – visai normalu!..
Apaštalas Jokūbas teigia labai trumpai ir drūtai, kad „tikėjimas be darbų nevaisingas“ (Jok 2, 20).
Taigi kreipkimės į šventąjį apaštalą Jokūbą, kad jis pamokytų mus tikėjimo. Ir ne bet kokio, o veiklaus tikėjimo, kuris išgelbsti mūsų sielas. Tiesa, prieš tai Jokūbas pamini dar dvi tikėjimo rūšis: mirusį ir demonų. Trumpai kiekvieną jų aptarkime.
Miręs tikėjimas. Apie jį apaštalas sako: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?!
Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs (Jok 2, 14-17).
Žmonės, turintys panašų tikėjimą, t. y. tikėjimą be darbų, dažniausiai teisingai išmano visus teologinius terminus, tačiau jų gyvenimas neina koja kojon su tuo, ką jie vadina savo įsitikinimais. Jie niekuomet nepalenkė savęs Dievui ir nepatikėjo savęs Kristui kaip asmeniniam Gelbėtojui. Jų teisingi žodžiai nėra lydimi darbų (poelgių, gyvenimo būdo). Jų tikėjimas paprasčiausiai kutena jų intelektą. Į radikalų klausimą, ar gali toks tikėjimas išgelbėti, Jokūbas atsako, kad tikėjimas be darbų yra miręs. Miręs tikėjimas – lyg netikras pinigas, teikiantis žmogui melagingą įsitikinimą dėl išgelbėjimo. Mirusio tikėjimo išpažinėjo neprisiprašysi drauge nešti gyvenimo kryžių, o ištikus sunkumams, jis nedelsdamas pasitrauks. Pasitrauks kaip dezertyras...
Havajų salose japonų žvejai sugavo milžinišką baltąjį ryklį. Jo viduriuose rado visą žmogaus skeletą. Sprendžiant pagal drabužių likučius ir numerį ant metalinės plokštelės, tai buvo dezertyravęs karys...
Toliau skaitydami Jokūbo laišką, surandame dar drastiškesnį tikėjimo terminą – demonų tikėjimas: „Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba. Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas?“ (Jok 2, 19-20).
Demonai tiki, kad yra vienatinis Dievas. Dar daugiau, jie tiki ir dreba. Šis tikėjimas liečia jų emocijas. Gal tokio tikėjimo užtenka, kad būtume išgelbėti? Ne. Tikras tikėjimas siekia toliau. Tikras tikėjimas keičia mūsų gyvenimą. Jis skatina darbus, įrodančius mumyse esantį tikėjimą.
Apaštalas Jokūbas, vis giliau išaiškindamas tikėjimą, pamini Abraomą ir Raabą ir, remdamasis jų pavyzdžiu, dar stipriau akcentuoja tikėjimo darbų svarbą: „Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas? Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Matai – tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą. Taip išsipildė Rašto posakis: „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo bičiuliu.“ Jūs matote, kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu. Taip pat ir paleistuvė Raaba: argi ji ne darbais buvo nuteisinta, kai priėmė pasiuntinius ir kitu keliu juos išleido? Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 20–26).

Tęsinys 2019 03 30

„TIKĖJIMO DARBAI“

Valerijus RUDZINSKAS

Dar tarybiniais laikais viena krikščionė moteris stovėjo ilgoje eilėje žmonių, laukiančių nusipirkti duonos. Galų gale atėjo jos eilė pirkti. Tuo metu toje pačioje eilėje stovintis vyras pradėjo šaukti, kad moteris „užlindo be eilės“, ir pareikalavo iš naujo užsiimti eilę. Tikinti moteris, neištarusi nė žodžio, nuėjo atgal ir iš naujo atsistojo į eilę.
Visų nuostabai, moterį aprėkęs žmogus netrukus puolė jos atsiprašinėti, sakydamas:
– Aš žinojau, kad jūs esate tikinti moteris. Tačiau nežinojau, kad būna tikinčiųjų, savo tikėjimą įrodančių darbais. Nuoširdžiai meldžiu atleidimo ir prašau, kad eitumėte į priekį ir užsiimtumėte savo vietą eilėje.
Po to jis padėjo jai apsipirkti ir panešėjo krepšius su pirkiniais...
Tikintieji, sugebantys tikėjimą pagrįsti darbais, visuomet yra geresni už tuos, kurie apie tikėjimą kalba vien žodžiais.
Nekyla abejonių, kad kiekvienas žinome atvejų, kada kito žmogaus kilnus tikėjimo pavyzdys ir mus įkvėpė tikėti. Šventasis Raštas ragina: „Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą“ (1 Pt 2, 12).
Šie apaštalo Petro žodžiai akivaizdžiai atskleidžia Viešpaties troškimą regėti tikinčiuosius, darančius gerus darbus. Troškimas daryti gera turi būti įrašytas mūsų charakteryje ir tapti mūsų gyvenimo pagrindu. Juk esame krikščionys. Nešiojame savyje Jėzaus Kristaus vardą. Skelbiame ir tikime patį geriausią, maloningiausią ir gailestingiausią Asmenį visoje Visatoje. Tikintis žmogus negali būti piktas.
Nesunku pasitikrinti, kokie krikščionys iš tiesų esame. Tai priklauso nuo vienintelio dalyko – kiek mūsų širdyse ir elgesyje yra artimo meilės.
Apaštalas Jonas mokė: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Taigi mes turime jo įsakymą, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį“ (1 Jn 4, 20-21).

Tęsinį skaitykite 2019 03 16 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Pavydus vyras savo žmonai:
    – O už milijoną dolerių tu permiegotum su, tarkim, kad ir Briusu Vilisu?
    Įpykusi žmona:
     – Permiegočiau, jei tik sugebėčiau tiek surinkti...
***
    – Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?
    – Mintyse...
***
    – Atidarykite, policija!
    – O tai kokio velnio jūs ten užsidarėte?

 

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas